Katažina Nemycko: „Visuomet norėjau gražaus gyvenimo“
Naujas žmogus pramogų pasaulyje – visada didelis įvykis. Dar smagiau, kai tas žmogus paneigia stereotipus: yra ne tik gražus, bet ir tikras. Kalbamės su Katažina Nemycko, gegužės 3-iąją švenčiančia 32-ąjį gimtadienį, kurios buvimas greta Deivydo Zvonkaus – anaiptol ne vienintelė jai skiriamo dėmesio priežastis.
Lietuvoje retokai sakoma: „Kitą rytą ji pabudo garsi.“ Bet jums tai tinka?
Tikrai nesitikėjau tiek dėmesio. Na, taip, esu šalia žinomo žmogaus, bet ar tai toks stebuklas, kad visi turėtų žiūrėti iš paskos? Iš pradžių labai nejaukiai jaučiausi. Bet kai supratau, kad mūsų santykiai rimtėja, ėmiau psichologiškai ruoštis: bus dar blogiau, bus daug šiukšlių – ir kalbų apie karjerą per lovą, ir palyginimų, ir pastabų, kad išdygo dar viena lenkaitė. Net buvo smalsu, kaip visa tai ištversiu, kaip susidorosiu su savimi.
Ir kaip sekasi?
Nėra taip baisu, kaip maniau. Net Deivydas kartą nusistebėjo: „Apie tave niekas labai blogai nerašo.“ Žinoma, būna silpnumo dienų, kai atrodo, kad niekas manęs nemyli ir viskas griūva, bet tai normalu. Niekas nepasikeitė, tik sulaukiu daugiau dėmesio ir esu labiau užimta. Nenukritau iš dangaus. Ir anksčiau turėjau savo publiką, koncertų. Tačiau vienai tvarkytis buvo sunku. Dabar yra žmogus, kuris man padeda. Niekada nesakyčiau: „Noriu būti dainininkė, o tu mane stumk.“ Bet Deivydas – iš šou pasaulio, viską apie jį žino. Būtų kvaila neprašyti jo patarimų.
Kaip atrodė jūsų „anksčiau“?
Moku prisigalvoti problemų, todėl buvo metas, kai keldavausi pusę šešių ir paros man neužtekdavo. Paryčiais važiuodavau į vieną mokyklą, kur turėjau auklėjamąją klasę, vėliau – į kitą, kur laukdavo ansamblis, paskui – į trečią rajone. Tuo pat metu studijavau, o savaitgaliais dar spėdavau padainuoti vestuvėse, kokiuose nors renginiuose. Negana to, pati vis organizuodavau koncertus. Dienotvarkė buvo tokia, kad baisu prisiminti. Bet kai po vieno eismo įvykio atsidūriau ligoninėje, susimąsčiau: ar tikrai turiu taip draskytis? Tada ir atsisakiau visų antrinių darbelių, kurių reikėjo tik tam, kad nesėdėčiau namie, nežiūrėčiau į lubas ir nevaitočiau, kaip man bloga. Dabar būnu mokykloje tris dienas per savaitę… Visuomet norėjau gražaus gyvenimo.
Visą interviu skaitykite gegužės mėnesio žurnale „Laima“.