Kur nors Niujorke jam reikėtų pastatyti paminklą. Menininkams jie statomi retai, bet juk galima padaryti išimtį. Nes vargiai rastume vyrą, labiau nusipelniusį savo tautai nei mūsų herojus.
**N. C. Wyethas** (Newellas Conversas Wyethas, 1882–1945) nepatenka į geriausių JAV menininkų dešimtuką; o ir antrajame jam gali nelikti vietos. Taip, šio dailininko kūrinius perka muziejai, jie branginami, vagiami, aukcionuose vertinami kaip trofėjai. Bet paminklai statomi ne už tai. Wyethas – pasakojamojo meno korifėjus; savo turtus ir vardą jis užgyveno iš žanro, kuris nėra vertingas dailės raidai, neplečia jos horizontų.
Tačiau niekas kitas taip sąžiningai neiliustravo Amerikos istorijos, kaip Wyethas. Ir niekas kitas negalėjo pasigirti, kad knygos su jo piešiniais amerikiečių namuose guli prie lovos kaip Biblija. Dailininko tautiečiai tiesiog neturėjo pasirinkimo, ką skaityti ir vartyti prieš miegą.
Wyethui buvo patikimi visi bestseleriai: kelios amerikiečių kartos išaugo su jo iliustruotais romanais „Lobių sala“, „Robinzonas Kruzas“, „Robinas Hudas“, „Paskutinis mohikanas“, su Jules’io Verne’o avantiūromis, karaliaus Artūro legendomis. Wyethas net buvo garsesnis už šių istorijų autorius.