Kaune koncertuosiantis Mika: „Paveikslai iš Lietuvos iki šiol kabo ant mano namų sienų“
Netrukus Kauno „Žalgirio“ arenoje koncertuosiantis britas Mika vis dar pamena pirmąją viešnagę Lietuvoje – tada pasauliniais hitais tapusiomis savo dainomis tūkstančius gerbėjų šokdino Klaipėdos Jūros šventėje. Šįkart pažada dar didesnį šou – didžiausioje šalies arenoje pristatys ką tik iškeptą albumą „No Place in Heaven“.
Kultinis britų atlikėjas Mika Kaune koncertuos gegužės 23-iąją. Lietuvoje jis dainuos antrąkart – pirmąsyk čia lankėsi 2010-aisiais, per Jūros šventę Klaipėdoje.
Būsimas Mikos pasirodymas Lietuvoje yra įtrauktas į pasaulinį gastrolių turą, kurio metu jis pristatys savo naujausią albumą „No Place in Heaven“, taip pat atliks populiariausius savo hitus – „Grace Kelly“, „Relax, Take It Easy“, „Lollipop“, „Big Girl (You Are Beautiful)“, „Happy Ending“ ir kitas puikiai žinomas dainas.
Scenoje talentingasis atlikėjas žiba jau dešimtmetį, jo populiarumas neblėsta. Gerbėjus Mika keri originaliu stiliumi, paprastumu ir... drąsa – prieš ketverius metus žvaigždė viešai pareiškė, kad yra homoseksualus.
Išskirtinio interviu su Žmonės.lt metu Mika negailėjo gražių žodžių Lietuvai, paatviravo apie savo sėkmės paslaptį, homoseksualumą ir lūkesčius Kaune.
Kai su kuo nors kalbu apie Lietuvą, visad atsiliepiu labai gerai, pozityviai.
Pastarąjį kartą Lietuvoje lankėtės 2010-aisiais. Ar dar prisimenate tą viešnagę?
Puikiai. Tada prieš koncertą toje šventėje prie jūros turėjau kelias laisvas dienas. Praleidau jas Vilniuje. Gėriau alų, vaikščiojau po restoranus... Atradau labai gražų miestą. Tie pastatai, tos gatvės, žmonės... Oras buvo labai geras, o aš buvau apsistojęs pačioje senamiesčio širdyje. Priešais mano viešbutį buvo restoranas, kuriame buvo verdamas alus.
Buvo nuostabu, puikiai praleidau laiką. Nuėjau į kelias meno galerijas, jose nusipirkau paveikslų. Paveikslai iš Lietuvos iki šiol kabo ant mano namų sienų. Kai su kuo nors kalbu apie Lietuvą, visad atsiliepiu labai gerai, pozityviai.
Šįkart važiuojate į Kauną. Ar planuojate ir čia ką nors pamatyti, aplankyti?
Ten niekad nebuvau, todėl nieko nežinau. Bet esu iš tų, kurie tikrai labai mėgsta pasivaikščioti. Kiekvieną laisvą akimirką stengiuosi išeiti į gatvę ir eiti, kur akys veda, po visą miestą.
Jei visą laiką praleisčiau viešbučio kambaryje, man pasidarytų labai liūdna. Kai keliauji tiek, kiek aš, išeiti pasivaikščioti, apsidairyti – tiesiog būtina.
Juokinga, kad mano gerbėjai apie šį mano pomėgį jau žino. Todėl išėjęs pasivaikščioti taip dažnai jų susitinku! O geriausia dalis ta, kad jie palieka mane vieną, – tik pasisveikina, pamojuoja ir nueina. Kartais būna, kad gerbėjai mane atpažįsta kokiam restorane. Tada irgi pasisveikina, bet įkyriai nelenda.
Nejau taip niekad ir neįkyri? Nejau nėra jūsų išgąsdinę ar, pavyzdžiui, tiesiog persekioję?
Ne, gerbėjai išgąsdinę tikrai nėra. Manau, kad man labai pasisekė. Kai prieš kelias savaites lankiausi Pietų Italijoje, pastebėjau tendenciją: jeigu nuo gerbėjų nebėgi, jie ir nesiveja. Jei maloniai pasisveikini, pabendrauji, nusifotografuoji, tada jie išlieka ramūs. Bet jei pats imi bėgti, tada žmonės tiesiog pakvaišta! Tampa košmaru!
Kai prieš kelias savaites lankiausi Pietų Italijoje, pastebėjau tendenciją: jeigu nuo gerbėjų nebėgi, jie ir nesiveja.
Tame Italijos oro uoste ėjau su apsaugininkais, jie man uždraudė kalbėti. Tada visi gerbėjai ir pakvaišo. Žmonės ėmė bėgti paskui, šūkauti, kilo panika. Štai ir taisyklė: jei imi kalbėtis – su tavimi kalba, jei bėgti – bėga paskui. Ir tai ne gerbėjų problema, o to, kaip pats susitvarkai su situacija.
Nors geriau pagalvojus, tokių atvejų, kada gerbėjai pasirodė tikrai pakvaišę, buvo. Tik per tuos dešimt metų, kada stoviu scenoje, jų buvo vienetai.
Prisimenu, kaip mano draugams kažkoks asmuo ėmė siųsti siuntinius – nugaišusių gyvūnų kūnus, neva vudu. Siuntinius pasirašinėjo mano vardu. Netrukome išsiaiškinti, kas tas žmogus. Tada prirėmėme jį prie sienos: išaiškinau, kad jis tikrai nėra mano gerbėjas, o tik žmogus, kuris siekia iškrėsti kvailystę.
Kai koncertavote Klaipėdoje, nustebinote šou rengėjus griežtu reikalavimu rūšiuoti atliekas. Ko pageidaujate šįkart?
Dabar rūšiuoti atliekas prašo beveik visos garsenybės, čia jau nieko naujo. Ir labai gerai! Juk daugelis mūsų rūšiuoja atliekas namuose, tai kodėl nedaro to arenose? Bet dabar galiu pasakyti atvirai: tada tai nebuvo mano prašymas. Pats apie jį sužinojau tik vėliau. Matyt, tai koncerto organizatorių arba viešųjų ryšių atstovų mintis. Nesvarbu – gerai, kad paprašė.
Ko pageidauju šįkart? Nežinau, nėra nė vieno pribloškiančio reikalavimo. Ateikite į mano šou ir pamatysite, kad ten nieko prisigalvoti nereikia. Tiesiog noriu, kad visi jaustųsi laisvi, laimingi, spontaniški, rodytų emocijas ir niekas nieko neteistų. Koncertas apie tai, o ne apie kokius nors reikalavimus.
Garsus visame pasaulyje esate bene 10-metį. Kokia jūsų paslaptis? Tiek žmonių svajoja apie pasaulinę šlovę, bet jiems nepasiseka.
Nesistenkite sukurti hito. Jeigu žmogus stengiasi sukurti hitą, jam nepasiseks. Jis tiesiog griauna savo karjerą. Pasaulis pasikeitė. Dabar atlikėjai, kurie niekad nėra išleidę jokio radijo hito, gastroliuoja po pasaulį ir surenka didžiausias gerbėjų minias.
Nesistenkite sukurti hito. Jeigu žmogus stengiasi sukurti hitą, jam nepasiseks.
Tiesiog reikia pasakoti savo istoriją ir tam pasitelkti visus įmanomus būdus. Išlikite kūrybiški, įdomūs. Aš filmuojuosi televizijose, atsiduriu laikraščiuose, nes nedarau to, ką daro visi. Galbūt esu labiau teatrališkas nei daugelis. Gal dėl to žmonės ateina į mano koncertus? Nes nori pamatyti, kaip atrodau realybėje?
Rašau knygą. Įrašinėju albumus, kurie yra labai asmeniški, tačiau tuo pat metu suprantami visiems. Taigi nesiekite sukurti hito. Nesivaikykite svetimos šlovės. Raskite savo laimę, siekite savo karjeros. Nesvarbu, kurioje stadijoje dabar esate.
Paminėjote, kad jūsų albumai – labai asmeniški. Žinau, kad esate įrašęs ir tokį, kuriame skambančios dainos – apie jūsų santykius su vyrais. Savo homoseksualumą pripažinote prieš ketverius metus. Kaip tai paveikė jūsų karjerą?
Visiškai nepaveikė. Tokio albumo, kuriame visos dainos būtų vien apie santykius, išleidęs nesu. Manęs ši tema visai neįkvepia.
Net keista, kad prisipažinimas įtakos karjerai neturėjo. Nors gal ir logiška. Savo dainas rašau pats, nesu kažkieno įrankis – svetimas dainas dainuojantis atlikėjas. Jei, pavyzdžiui, dainuočiau vaikinų grupėje, o ne būčiau solistas, arba dainuočiau kitų parašytas dainas, kurios man būtų svetimos ir kuriomis meluočiau, tada, matyt, būtų paveikę.
Lietuva laikoma homofobiška valstybe. Kaip patartumėte ugdyti toleranciją?
Toleranciją reikia išprovokuoti. Nemanau, kad įmanoma jos išprašyti mandagiai. Tačiau kai toleranciją provokuoji, reikia tą daryti protingai ir su džiaugsmu. Pavojinga daryti apibendrinimus, klasifikuoti žmones. Jei taip elgiamasi, galima prarasti daug šalininkų. Pažvelkime į Italiją. Nors šalies visuomenė įsitempusi dėl krizės, valstybė vis tiek išlieka viena tolerantiškiausių Europoje.
Savo ruožtu aš taip pat stengiuosi perduoti žmonėms žinutę: noriu, kad mano pasirodymų metu visi jaustųsi laisvai ir neteisiami. Man nesvarbu, kas tu toks, iš kur tu, koks tu, jei tik esi pasiruošęs eiti išvien ir dviem valandoms atsisakyti savigynos.
Kai visi ims galvoti panašiai, priims žmogų tokį, koks jis yra, visuomenė taps labiau tolerantiška. Tai – pagrindinis tikslas.
Lietuvoje pristatysite naują albumą. Ko tikėtis tiems, kurie jau turi bilietą į jūsų šou Kaune?
Šou jus nublokš į kitą pasaulį, o skambesys privers pasijausti it muzikiniame burbule. Atrodytų, lyg naujasis albumas būtų įrašytas aštuntajame dešimtmetyje, bet iš tiesų – šiais laikais.
Tai tikrai visai kitoks albumas, nei kad dabar kuria kiti atlikėjai. Jūsų gyvenime, o ir muzikinėje bibliotekoje, albumas tikrai ras savo vietą. Jis gana alternatyvus, bet tuo pat metu ir popsinis. Albumo įrašai ne itin tinkami groti per radiją, bet ras kelią į jūsų širdis.