Kaune siekiama įamžinti pirmąjį pilnametražį lietuvišką filmą: „Onytei ir Joneliui“ – 90-imt
Kaune siekiama įamžinti pirmąjį lietuvišką pilnametražį vaidybinį filmą „Onytė ir Jonelis“, kurio scenos filmuotos šiame mieste.
Pasak Kauno miesto savivaldybės, kino juostą norima įamžinti kitais metais minimo jos 90-mečio proga.
Skulptūrų, šviesos instaliacijų, dizaino objektų ar kitų meninių formų pasiūlymai filmo įamžinimui laukiami savivaldybės rengiamame konkurse „Kauno akcentai“ nuo sausio 1 iki vasario 1 dienos.
Viena iš siūlomų galimų vietų šiam kūriniui – Kauno kino centro „Romuva“ prieigos Laisvės alėjoje.
Pasak savivaldybės, nors kino teatro „Forum“, kuriame anuomet įvyko filmo premjera, nebėra, vienintelis išlikęs tarpukario kino teatras „Romuva“ yra netoli tos vietos. Jį po rekonstrukcijos atverti taip pat planuojama kitais metais.
Akcentai galimi ir kitose viešose Kauno vietose.
Savivaldybės duomenimis, „Onytės ir Jonelio“ filmavimas anuomet užtruko beveik pusmetį. Dauguma filme vaidinusių aktorių – teatro studentai, kuriems buvo pažadėta po filmavimo atsiskaityti geriausiais to meto šokoladiniais saldainiais.
„Tai buvo 1931 metai. Menininkai tuo metu neturėjo visiškai jokios patirties, technikos ir supratimo, kaip kurti filmą. Jie mokėsi tiesiog žiūrėdami užsienietiškus filmus kino teatruose. Būtent entuziazmas ir davė impulsą lietuviškam filmui. Žavu, kad žmonės, neturėdami ypatingų žinių, su užsidegimu ėmė ir sukūrė tai, kas tapo Lietuvos kino pradžia. O ta pradžia buvo būtent Kaune“, – įžvalgomis dalijosi „Kauno filmų biuro“ vadovas Aurelijus Silkinis.
Tuo metu filmas susilaukė įvairių reakcijų – nuo stiprios kritikos iki pagyrų ir palaikymo.
Filmuojant juostą komandai trūko ne tik pinigų technikos nuomai, bet ir žinių, kaip paruošti aktorius filmavimui. Ypač kino kritikai po filmo peikė aktorių grimą, kuris atrodė itin keistai – juodos lūpos ir paakiai, akinamai balti veidai.
Kritikuojamas buvo aktorių neprofesionalumas, prastai įkūnijami personažai, filmo turinys. Tačiau galutinis žurnalo „Naujoji Romuva“ verdiktas pirmajam pilnametražiam lietuvių darbui buvo gana palankus – filmą aprašiusiam korespondentui patiko ir „įdomios sukombinuotos scenos“, ir veikalo gyvumas, ir įdomus siužetas.
Pagirta ir tai, kaip juostoje atvaizduotas Kaunas, kuris, pasak autoriaus, „daro tikrai gražaus ir turtingo miesto įspūdį“. Galiausiai konstatuota, kad, turint omenyje patirties stoką ir lėšų trūkumą, filmas ne toks jau ir prastas.
Šiandien pamatyti bei įvertinti šio filmo nėra galimybių – jis laikomas dingusiu.