Kaunietis dviračiu apkeliavo Skandinaviją: „Žmonės kartais pamiršta, ką reiškia gyventi“

A. Valujavičiaus teigia, kad Lietuvą jis pasieks tik gruodžio mėnesio viduryje, tačiau nepaisant to, vaikinas jau dabar dalijasi kelionės įspūdžiais bei patirtimi keliaujant dvirate transporto priemone.

Kaip atrodė pirmosios kelionės dviračiu ir kaip jos keitėsi, kol pasiekė tokį įspūdingą kilometražą?

Pirmoji kelionė buvo ne viena, jos visos skirtingos ir man tapo pirmosios. Tačiau pats pirmasis prisilietimas prie dviračio įvyko per mano septintąjį gimtadienį, kuomet jį padovanojo seneliai ir liepė pravažiuoti sodo gatvele. Dviratis buvo be papildomų ratukų, todėl atsisėdau ir pusiau svirduliuodamas pravažiavau trumpą atkarpą. Tai buvo nuostabus jausmas ir dviratį pamilau iškart, tačiau tuomet net neįsivaizdavau, ką su šia transporto priemone išdarinėsiu šiandien.

Nuo to laiko niekada nesiskyriau su dviračiu ir jau 2015-ais metais išvykau į savo pirmąją ilgos distancijos kelionę. Viskas prasidėjo tuomet, kai sugalvojau aplankyti Norvegijoje gyvenantį draugą. Tuo metu neturėjau nei automobilio teisių, nei automobilio, nei finansų. Todėl beliko mano vienintelė transporto priemonė – dviratis. Iki to laiko nebuvau įveikęs jokių didelių atstumų, todėl iki kelionės likus dviems savaitėms su draugu pabandėme numinti šimtą kilometrų tam, kad pasitikrinčiau savo jėgas.

Viskas praėjo sklandžiai, todėl jau po dviejų savaičių vienas išvykau į savo pirmąją dviračių kelionę, per kurią dviračiu įveikiau 2 500 km.

Visai nesenai dviračiu išnaršei visą Skandinaviją ir savo kelionę tęsi toliau. Kodėl pasirinkai keliauti dviračiu būtent po šiaurinę Europos žemyno dalį?

Iš tiesų, pirmosios kelionės užuomazgos prasidėjo Namibo dykumoje, Namibijoje, kur su draugu diskutavome apie ateities planus ir šiauriausią Europos tašką – Nordkapą. Būtent tada pradėjau planuoti maršrutą ir galvoti apie Šiaurės Europą. Myliu gamtą ir kalnus, todėl nusprendžiau, kad noriu pilnai ištyrinėti Skandinaviją ir apvažiuoti ją dviračiu.

O ar nekilo sunkumų keliaujant atšiauriomis Skandinavijos oro sąlygomis?

Buvo ir stipraus vėjo, ir lietingų dienų, tačiau to neįvardinčiau kaip sunkumų – tai yra oro sąlygos, natūralus gamtos procesas. Manau, daugiau sunkumų sudaro vietovės reljefas, nes jis iš dalies arba pastumia, arba stabdo. Pavyzdžiui, Norvegijoje minimas buvo itin lėtas būtent dėl šalies reljefo.

Prisimenant fiziškai sunkius momentus, tai pirmiausia išskirčiau dieną, kai pasiekiau Nordkapą, taip pat kelionė Trolių keliu ir, žinoma, pats sunkiausias Dalsnibos kalnas. Pasitaikė ir vienas kitas serpantinas, kuris taip pat nebuvo lengvai įveikiamas, tačiau nepaisant to, visas maršrutas buvo įdomus ir įspūdingas.

Ar iš anksto buvai numatęs režimą, kurio laikeisi visą kelionę?

Keliaujant nuo birželio, dienos ilgėjo, kol galiausiai jos nesibaigdavo dėl poliarinių dienų. Tuo metu mindavau dviratį iki 23-24 val. nakties, pasitaikydavo ir iki 1-2val., tačiau vėliau, važiuojant į pietus ir kirtus poliarinį ratą, atsirado vakarai ir teko keisti rimtą – ankščiau keltis ir ankščiau sustoti nakvynei. Kilometražas Skandinavijoje nebuvo didelis, vidurkis – apie 70 kilometrų. Šiuo metu, kai teoriškai baigiau kelionę aplink Skandinaviją ir tęsiu ją aplankydamas kitas Europos šalis, vidurkį išlaikau apie 100 km. Keliuosi tarp 5-6 val. ryto ir vakare apie 18-19 val. sustoju. Manau, kad panašų ritmą išlaikysiu iki pat Kauno.

Taip pat savo kelionę kiekvieną dieną filmuoju, montuoju vaizdo įrašus ir keliu juos į internetą, todėl tai reikalauja maždaug 3 valandų darbo per dieną.

Ar nakvynės vietas numatai iš anksto?

Keliauju su palapine, todėl kartais nakvynes planuoju, o kartais tiesiog spontaniškai pasistatau palapinę bet kur. Kol buvo šilta, stengdavausi nakvoti prie vandens telkinių, ežerų, upių, karjerų, kad visada galėčiau išsimaudyti. Tačiau kai pasiekiau šiaurę, palapinę stengiausi statyti kuo gražesnėse vietose, kad ryte prabudus būtų į ką pažiūrėti.

Pasiekus Europą, viskas kiek pasikeitė. Kadangi nakvynės palapinėje yra kur kas labiau ribojamos ir dažniausiai legaliai tą padaryti gali tik kempinguose, stengiuosi statyti savo „namus“ kuo toliau nuo akių, tam, kad niekam nebūčiau pastebimas. (juokiasi)

Ar šioje kelionėje teko patirti nuotykių, nenumatytų momentų?

Manau, kad Skandinavija yra vienas didelis nuotykis!  Nors visi sunkumai ir fiziškai sunkios dienos, kurias minėjau, man taip pat įsiminė, yra ir begalės kitų momentų ir vaizdų, kurie atmintyje išliks visam gyvenimui. Naktis ant Trolio liežuvio, kopimas į kalną pamatyti Lofotenų panoramą, Suomijos elniai, naktys ant kalnų, pakrančių, lieptų...

Tačiau nepaisant visų vaizdų, panoramų ar kitų patyrimų, man kelionėse svarbiausia sutikti ir susipažinti su įdomiais žmonėmis, paklausyti jų istorijų. Pavyzdžiui, keliaudamas sutikau vokiečių porelę, kuriems yra jau virš 50 metų ir jie nusprendė pakeliauti metus laiko ant vieno dviračio – toteminio. Kai juos sutikau, jie jau buvo nukeliavę apie 10 000 km per 8 mėnesius ir aplankę pusę Europos. Kitas įsimintinas vyrukas – Viljamas iš Prancūzijos. Jis taip pat, kaip ir aš, vienas leidosi į kelionę dviračiu aplink Skandinaviją, tačiau jam tai buvo pirmoji kelionė dviračiu. Jis nukeliavo 8 800 km per pirmąją savo kelionę. Keliaudamas Prancūzijoje planuoju jį aplankyti.

Ką tau suteikia ilgų distancijų kelionės dviračiu?

Norėčiau sakyti savęs pažinimą, galimybių ribas, taip pat kitų šalių, kultūrų supratimą. Tačiau pagrindinis atsakymas yra laisvė daryti tai, ką nori ir kada nori. Manau, žmonės šiais laikais per daug dirba, dažnai tik egzistuoja ir kartais pamiršta, ką reiškia gyventi. Todėl, kai keliauju dviračiu ar tiesiog plaukiu baidare, jaučiu ir žinau, kad tą akimirką gyvenu. Kai grįžtu namo, suprantu, kad egzistuoju.