Kauno bienalės kuratorė Elisabeth Del Prete: „Bienalė remiasi istorija tam, kad išsakytų pokyčio idėją“

Londone gyvenanti ir dirbanti kuratorė pokalbyje dalijosi mintimis apie skirtingų kontekstų keliamus iššūkius, pažintį su Kauno ir Lietuvos istorija bei architektūra, ir meno viešose erdvėse keliamus klausimus.

Kaip apibrėžtumėte nūdienos šiuolaikinio meno kuratoriaus vaidmenį?

Šiuolaikinio meno kuratoriai naudojasi meno kontekstu tam, kad užmegztų ryšius tarp skirtingų disciplinų ir tolimų viena kitai idėjų.

O kaip apibūdintumėte savo pačios kuratorinę praktiką? Kokios temos ir kuratorinės strategijos įdomiausios Jums?

Man patinka atrasti metodus, leidžiančius dirbti su turimomis situacijomis, kuruoti kontekstus ir jų turinį, kiekvienam projektui suteikiant aktualumo, dalyvavimo ir refleksijos aspektus. Paprastai tariant, stengiuosi dirbti su tuo, ką siūlo turimas kontekstas ir taikant dalyvavimo strategijas paversti jį prieinamu visiems.

Esate mokymų kuratorė organizacijoje „UP projects“, vienijančioje kuratorius, edukatorius bei menininkus, ir skatinančioje kūrybą su bendruomenėmis. Gal galite daugiau papasakoti apie organizaciją ir jos vykdomą mokymų programą?

Rengdama organizacijos mokymus, aš daugiausia domiuosi alternatyvaus ir dalyvaujamojo mokymosi metodais, nehierarchinėmis žinių kūrimo formomis. Pastaruosius metus Londone praleidau dirbdama prie tyrimų ir vystymosi programos menininkams, pavadinimu „Constellations“ („Žvaigždynai“). Kiekviena programos sesija trunka vienerius metus ir suburia 8 pradedančiuosius menininkus, besidominčius sociopolitininėmis problemomis ir viešaisiais kontekstais.

Programoje dalyvaujantys menininkai lankosi įvairiuose mokymuose, kuriuos veda patyrę savo sričių atstovai. Šių metų programoje aš patyriau malonumą dirbti su kriminalistinės architektūros, kulinarijos, viešųjų darbų ir kitų sričių specialistais. Negana to, atsispirdama nuo meno organizacijos „Artist Placement Group“ palikimo ir Joseph Beuys „socialinės skulptūros“ idėjos, baiginėju mokymosi strategijos koncepciją, kuria siekiu kvestionuoti pačią mokymosi sąvoką, keldama klausimą kam skirtas mokymasis.

Savo esė „Step inside your comfort zone“ („Žingsnis į savo komforto zoną“) publikuotoje Šiuolaikinio meno instituto Londone išleistoje knygoje „Collective body“ („Kolektyvinis kūnas“) gilinotės į menininkų, kuratorių ir plačiosios visuomenės narių bendradarbiavimą. Kokius iššūkius kelia tokia bendradarbystė?

Manau, kad tokio bendradarbiavimo atveju egzistuoja du pagrindiniai iššūkiai. Pirmasis – išsiaiškinti, kaip sukurti veiklą ir terpę, kurioje nepažįstami mums ir vieni kitiems žmonės, jaustųsi gerai bendradarbiaudami, išsakydami savo mintis ir šnekučiuodamiesi viešumoje. Antrasis – tai gebėjimas kuratoriams ir menininkams atsisakyti noro kontroliuoti. Kas nutiks jei visuomenės nariai išsakys kritiką ar dalysis neigiamais atsiliepimais renginio eigoje? Manau, kad paskatinus auditoriją atsisakyti pasyvaus „klausytojo“ vaidmens ir suteikus galimybę jiems dalyvauti procese, kritika tampa ne tik neišvengiamu, bet ir gana sveiku dalyku.

„UP projects“ užsako ir kuruoja šiuolaikinio meno darbus viešose erdvėse. Dalis 12-osios Kauno bienalės taip pat vyksta viešose erdvėse. Kaip manote, kokiais būdais menas viešose erdvėse gali keisti viešąją sferą? Kaip tai veikia šiųmetėje Kauno bienalėje?

Viešoji sfera menininkus supažindina su sudėtingomis aplinkybėmis, apie kurias jie dažnai nesužino meno mokyklose, ir kurios reikalauja daug apmąstymų ir derybų. Aš asmeniškai nemanau, kad menas viešose erdvėse vienas pats gali keisti viešąją sferą. Tačiau tikiu, kad menininkams tai labai gera galimybė permąstyti viešumo sąvoką, suvokti savo vaidmenį vietinėse bendruomenėse, išsakyti savo požiūrį į vietą, kurioje jie dirba, ir daryti įtaką viešajai nuomonei ir elgesiui joje.

Nemažai 12-osios Kauno bienalės menininkų skirtingais būdais kelia klausimus apie viešumą. Jų darbai yra strategiškai išdėstyti mieste taip, kad sujungtų Kauno paveikslų galeriją ir Kauno geležinkelio stotį, taip sukurdami vizualų ryšį tarp skirtingų bienalės erdvių.

Kaip viešai eksponuojamas darbas gali kelti intymias mintis ir prisiminimus? Tokį klausimą kelia Alberto Garuti darbas „Every step I have taken in my life has led me here, now“ („Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“), kurį galima pamatyti penkiose skirtingose vietose mieste. Darbas labai subtilus ir kone nesiskiria nuo grindinio, kuriame yra įmontuotas. Jį nelengva pastebėti, tačiau sunku pamiršti.

Specialiai šiųmetei Kauno bienalei sukurtas Andrejaus Polukordo darbas autobusų stotyje kelia klausimą ar viešumo sąvoka siejama su prieinamumu, ar su savinimusi, o gal su abiem? Instaliacija „To buy or not to buy“ („Pirkti ar nepirkti“) – tai „pėsčiųjų perėja“ nusidriekianti per Kauno autobusų stotyje įsikūrusią parduotuvę. Žaisdamas su dviguba žodžio „viešas“ prasme, menininkas sukūrė įsivaizduojamą viešą perėjimą privačioje komercinėje erdvėje. Manau, kad šis darbas itin įtaigus, nes paprasčiausia intervencija keičia mūsų erdvės suvokimą, taigi, ir mūsų elgesį joje. Kaip skiriasi mūsų elgsena privačioje kam nors priklausančioje erdvėje ir toje, kuri priklauso visiems? Kas nustato šias nematomas taisykles?

O štai instaliacijos „Dépendance“ („Priklausomybė“) Senosiose Kauno kapinėse (Ramybės parke) autorius menininkas Robertas Narkus atsiriboja nuo minties, kad menas viešose erdvėse veikia kaip konsensuso (religinio, kultūrinio, nacionalinio ar ideologinio) katalizatorius. Iš nebenaudojamų oro uosto kilimo ir tūpimo tako lempų menininkas sukūrė skulptūrinį paviljoną vietoje, kuri kadaise buvo katalikų, ortodoksų, evangelikų ir musulmonų bendruomenių kapinėmis. Instaliacijoje panaudotos oro uosto kilimo ir tūpimo kelio lempos savyje talpina orientacijos ir kryptingumo idėjas, todėl darbas negali būti atskirtas nuo konteksto, kuriame yra. Kauno senosiose kapinėse „Dépendance“ („Priklausomybė“) veikia kaip susitikimo taškas vietiniams gyventojams ir bendruomenėms, tačiau nediktuoja specifinės reikšmės ar pačios struktūros veikimo modelio.

Galiausiai, menininko Christiano Jankowskio darbas „My new proposal“ („Mano naujas pasiūlymas“), kurį galima išvysti ant dviejų reklaminių stendų autostradoje tarp Vilniaus ir Kauno, ir ant vieno reklaminio stendo prie pat Geležinkelio stoties, kviečia auditoriją pasinerti į transformatyvią kelionę ir išpildyti Kauno bienalės kuratorių menininkui pateiktą prašymą: „Norėtumėme, kad sugalvotumėte kitą idėją“.

Šiųmetę Kauno bienalę kuravote drauge su dar keliais kuratoriais. Kokie iššūkiai ir atradimai Jus lydėjo šio proceso metu? Juk visi esate labai skirtingi.

Dirbti su dar keturiais kuratoriais buvo išties nelengva, tačiau labai vertinga. Visi turime skirtingas patirtis, domimės skirtingais dalykais, tačiau dar pačioje kuratorinio proceso pradžioje pastebėjome stipriąsias kiekvieno iš mūsų savybes ir sugebėjome tinkamai jas išnaudoti, užuot susitelkę į kartais susikertančius mūsų interesus. Manau, kad tai buvo mūsų stiprybė, vėliau tapusi kuratorinio pareiškimo dalimi. Kadangi mūsų komandą sudarė penki kuratoriai, dirbantys skirtingose Europos šalyse, bendradarbiaudami su 28 tarptautiniais menininkais, mes išvengėme vienašališko kuratorinio požiūrio ir pristatėme daugialypę Kauno miesto viziją.

Mes sukūrėme metaforišką paralelę tarp mūsų kolektyvinio kuratorinio mąstymo ir vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdžio – Kauno paveikslų galerijos pastato. Kauno paveikslų galerija yra labai įvairialypis pastatas, išsilaisvinęs nuo vienodų ideologinių tarpukario ir sovietų architektūros reprezentatyvių fasadų principų. Suprojektuotas XX a. 8-ajame dešimtmetyje, jis turi net kelis skirtingus įėjimus, o jį apžiūrėti verta iš visų pusių, net ir nuo stogo. Mūsų kuratoriniai metodai siekė to paties.

Šiųmetė Kauno bienalė remiasi kelionės sąvoka, kaip nuolat kintančio kultūrinio, miesto su sudėtinga istorija, identiteto metafora. Kokius Kauno istorijos aspektus siekėte išryškinti paroda?

Bienalė remiasi Kauno ir visos Lietuvos istorija tam, kad išsakytų perėjimo ir pokyčio idėją. Nepaisant XX a. eigoje Lietuvą formavusių sovietinio ir nacistinio rėžimų, Lietuva išsaugojo stiprų tautinio identiteto jausmą. Besigilindami į architektūrinius miesto pokyčius šimtmečio eigoje, koncentravomės į tautos kūrimą ir į tai, kaip architektūra ir menas gali iliustruoti, paremti arba prieštarauti skirtingoms politinėms nuostatoms.

Su kokias didžiausiais iššūkiais susidūrėte dirbdama kontekste, kurį menkai pažįstate?

Kaip kuruoti parodą, kuri būtų artima tiek tarptautinei, tiek vietinei auditorijai? Bienalės modelis iš esmės yra tarptautinis, todėl pagrindiniai iššūkiai išryškėja labai greitai. Kaip prasmingai ir aktualiai kalbėti vietinei auditorijai? Kaip geriausia kuruoti vietinį turinį ir kontekstą?

Nusprendėme miesto istoriją panaudoti kaip pasakojimą apie besikeičiantį politinį kraštovaizdį. Mūsų požiūrį stipriai paveikė Pauliaus Tautvydo Laurinaičio vestos ekskursijos po miestą ir bendradarbiavimas su ekspozicijos architektu Linu Lapinsku. Abu jie suteikė mums naudingų žinių, kurios pravertė dirbant su vietiniu kontekstu. Negana to, viena iš kuratorių Neringa Stoškutė dalijosi svarbiomis įžvalgomis, neleidusiomis mums daryti paviršutiniškų prielaidų apie vietinę kultūrą.

Kas Kaune, ar Lietuvoje, Jums buvo įdomiausia?

Pasiruošimo Bienalei laikotarpiu aš pažinau šalies istoriją ir sužinojau apie jos vietą dabartiniame geopolitiniame, ypač – Europos, kontekste.

Kodėl rekomenduotumėte apsilankyti 12-ojoje Kauno bienalėje?

Besilankant bienalėje, kuri apima net 30 menininkų intervencijas, lankytojai susipažins su buvusios šalies sostinės istorija per monumentalią modernizmo architektūrą.