Kauno bienalės kuratorė P. Pukytė: Noriu sukurti parodą, kurią žmonės pajaustų

Esate menininkė, rašytoja, kuratorė bei kultūros kritikė. Ar kiekvienoje iš savo darbo sferų domitės skirtingais dalykais? Kokios temos jums svarbios kaip menininkei? Ar ne visas jas vienodai galima išreikšti skirtingų disciplinų siūlomomis priemonėmis?

Domiuosi panašiais dalykais, tik naudojuosi skirtingomis išraiškos priemonėmis. Kiekviena jų turi savo kalbą, kuri suteikia skirtingas galimybes – man taip įdomiau. Paminėsiu gal tik keletą savo temų: tai žmogaus sudėtingumas, pažeidžiamumas, kvailybė, mąstymo stereotipai, tarpusavio nesusikalbėjimas, tragikomizmas.

Kas jums svarbiausia kuriant, rašant?

Nerimtumas.

Kur semiatės įkvėpimo, ieškote idėjų?

Daiktuose. Vaizduose. Knygose. Išgirstose istorijose. Mene. Aplinkoje. Man įdomios netikėtos transformacijos, įvairūs (ne)sutapimai, atsitiktinumai, mažai pastebimi ir neva nesvarbūs dalykai, regimai nereikšmingos detalės.

Savo gyvenimą dalijate tarp Londono ir Vilniaus. Ar labai skiriasi kultūrinės šių miestų plotmės? Apie tai, žvelgdama iš pasakotojo pozicijos, kalbate net keliose savo knygose, tačiau kokius jausmus tai jums kelia kaip asmenybei ir kaip menininkei?

Būti svetimoje kultūroje gali būti nelengva, bet tai duoda labai sveiką atstumą ir laisvę.

Jausmus ir mintis, kuriuos man kelia patiriami kultūriniai skirtumai, vienokiu ar kitokiu būdu aprašiau visose savo knygose. Galbūt mano knygos ir atsirado iš noro apie tai papasakoti. Būti svetimoje kultūroje, svetimos kalbos aplinkoje gali būti nelengva, bet tai duoda labai sveiką atstumą ir laisvę – tiek nuo kasdienybės, tiek nuo įgimtos ir įprastos kultūrinės terpės. Menininkui, rašytojui toks atsitraukimas, bent kartais, yra būtinas.

Viename interviu esate minėjusi, kad nesusikalbėjimas jums įdomus reiškinys ir kad mene jis dažnai sukuria nesupratimą arba neteisingą supratimą ir lemia naujų dviprasmiškų prasmių atsiradimą. Ar daug nesusikalbėjimo yra šiuolaikiniame mene, kur vis daugiau dėmesio skiriama neapčiuopiamoms idėjoms ir sąvokoms? Ar konceptualizmas, kai stebėti nebeužtenka – reikia mąstyti, neatgraso „žiūrovo“?

Manau, kad kalbėjau apie nesupratimą kaip tam tikra prasme teigiamą dalyką. O šiuolaikiniame mene yra visko. Taip, yra daug paistalų, daug formalumo, bet yra ir gerų, įdomių, paveikių dalykų. Žiūrovą atgrasyti gali daug kas, priklauso nuo jo interesų, pasirengimo, nusiteikimo, gal net nuo tos dienos nuotaikos. Bet kokį meną neužtenka vien stebėti, meno patyrimas neatsiejamas nuo stebėjimo mąstant, mąslaus stebėjimo. Bet ar dažnas žiūrovas yra pasirengęs, ar turi noro, akstiną, galimybę gilintis į tokį meną, kuris jo neveikia vizualiai, – čia jau kitas klausimas.

Esate šių metų Kauno bienalės, kuri skatins naujas, šiuolaikiškas bei konceptualias paminklinimo idėjas Lietuvoje, kuratorė. Kaip gimė idėja bienalę dedikuoti būtent paminklų permąstymui? Kodėl Lietuvai reikia ieškoti naujo požiūrio į paminklus?

Kaip žinote, pastaraisiais metais paminklų klausimas Lietuvoje gerokai paaštrėjo. Ginčai dėl paminklo Basanavičiui Vilniuje, raitelio reikalavimai Lukiškių aikštėje, kontroversiškas Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas – visa tai, o ypač grasinimas pastatyti, rodos, 26 naujas bronzines statulas valstybės šimtmečio proga, paskatino kalbėti apie paminklus ir šiemetinėje Kauno bienalėje.

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuva skubiai atstatė sovietiniais metais nugriautus tautinius tarpukario paminklus ir pastatė nemažai naujų, bet irgi tarpukario stiliaus, dažnai net pagal tarpukario maketus. Regis, taip buvo atsigriebta už negalimybę tokių statyti sovietų okupacijos laikotarpiu. Bet ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus, Lietuvoje toliau dygsta lygiai tokie patys, tradiciniai, konservatyvūs, figūratyviniai skulptūriniai paminklai. Tokių dažnai reikalauja „visuomenės grupės“, nesusipažinusios su už Lietuvos ribų seniai egzistuojančia šiuolaikiškesne kolektyvinės atminties įamžinimo praktika. Net Laisvę Lietuvoje reikalaujama įpaminklinti atkartojant ne vien romantinę, bet ir totalitarizmo tradiciją. Mūsų laiką šiek tiek labiau atliepiančių, paveikesnių paminklų turime vos keletą – pavyzdžiui, G. Umbraso ant buvusio KGB pastato Vilniuje ir R. Antinio Romui Kalantai Kaune. Bet apskritai, jei sakoma „paminklas“, turima omenyje (realistinė, kiek pamoderninta) skulptūra. Mes norime atsieti paminklą nuo skulptūros.

11-osios Kauno bienalės tikslas – oponuoti konservatyviam tradicionalizmui bei monopolinei-populistinei paminklų statymo praktikai ir atiduoti estetinius paminklinimo sprendimus į profesionalių menininkų, o ne konkursų organizatorių ar šiaip garsiau kalbančių asmenų rankas. Bienalė, kuri vadinasi „Yra ir nėra“, kelią klausimą, kas yra paminklas, koks, kada, kodėl jis galėtų būti ar nebūti. Parodos idėjai nusakyti labai tinka James’o E. Youngo frazė – „tai siekimas atsiriboti nuo paminkluose įkūnytos didaktikos, demagogijos, stingulio ir autoritarinio polinkio paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais“.

Pakvietėte menininkus iš įvairiausių pasaulio kampelių tam, kad keliems mėnesiams Kaune sukurtų alternatyvių miesto istoriją menančių paminklų tinklą. Ar tikite, kad ši trumpalaikė patirtis duos ilgalaikį rezultatą ir padės miestui tapti sąmoningesniam savo praeities atžvilgiu? Ko reikia, kad taip nutiktų?

Sąveikauti su meno kūriniu – tai nereiškia nusifotografuoti ar pačiupinėti.

Norėčiau, kad miestas taptų sąmoningesnis ne tiek savo praeities, kiek meno atžvilgiu. Bienalės paroda turėtų būti atsvara, tiesiog priešingybė Kauno vaizdą darkyti užsimojusiam „Kauno akcentų“ projektui. Kai kas jau ima painioti šiuos du visiškai nesusijusius, labai skirtingus (taip pat ir finansavimo prasme), savo tikslais ir ištarme nieko bendra neturinčius projektus. Panašu gal tik tai, kad visi 11-osios Kauno bienalės kūriniai bus sukurti specialiai viešosioms miesto erdvėms. Bet tai nereiškia, kad imsimės užgriozdinti miestą beprasmiškais „akcentais“. Mano tikslas yra paroda, kurią pamatytų ne tik bienalės lankytojai, bet ir visiškai atsitiktiniai praeiviai, net ir tie, kurie nevaikšto į parodas ir nesidomi menu. Ne tik pamatytų, bet ir patirtų – iš karto gal net nežinodami, kad sąveikauja su meno kūriniu (beje, sąveikauti – tai nereiškia nusifotografuoti ar pačiupinėti). Manau, kad tik sąveika be išankstinio nusiteikimo yra pati tikriausia sąveika. Jei tie kūriniai netikėtai paveiks ar bent palies nors keletą žmonių – mano manymu, tai jau rezultatas, gal netgi ilgalaikis.

Galbūt įvairios paminklų kūrimo strategijos, pasiūlytos bienalės menininkų, bent šiek tiek praplės ir visuomenės, ir funkcionierių akiratį, pastūmės juos nors žingsneliu toliau nuo perdėm konservatyvaus ir primityvaus supratimo apie tai, kas yra paminklas ir kam jis reikalingas. Galbūt kai kurie kūriniai bus tokie sėkmingi, kad miestas panorės juos pasilikti? Beje, bus ir tokių, kurie neišvengiamai išliks.