Laikui bėgant teatre keičiasi teatro meno vadovai, aktoriai, režisieriai ir spektakliai, bet vienas dalykas išlieka tas pats – Rimantas Štaras, kurio veidas pasitinka teatro lankytojus jau 47 metus iš eilės. Jis vyriausias nacionalinio Kauno dramos teatro administratorius, aktorius ir režisierius. Rimanto akyse teatras išgyveno nuopolius ir pakilimus, cenzūrą ir nepriklausomybę, jis matė, kaip savo aukso amžių patyrė tokie režisieriai kaip Jonas Jurašas ar Jonas Vaitkus. Jis visada pasipuošęs kostiumu ir pirmasis su šypsena pasitinka net vėluojančius žiūrovus. Tai žmogus, kuriam teatras – viso gyvenimo meilė.
Kada įsižiebė jūsų meilė teatrui?
Mano meilė teatrui gimė dar mokykloje. Ketvirtoje klasėje užėmiau pirmąją vietą dailiojo skaitymo konkurse, o vėliau mokytojas pasiūlė skaityti Eduardo Mieželaičio poeziją, o tai daryti tuo metu buvo labai madinga. Šimtadienių šventėms buvo statomi spektakliai, prie kurių noriai prisidėdavau, o atėjus laikui ir pjesę parašiau, pagal kurią pastatytame spektaklyje buvau ne tik režisierius, bet ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Besimokydamas taip pat įsitraukiau į statybininkų rūmų liaudies teatrą, o po mokyklos įstojau į konservatoriją. Kartu su manimi ją baigė V. Bagdonas, kuris mano bendražygiu mokykloje buvo jau nuo pirmos klasės.
Gimėte Vilniuje, baigėte aktorystės studijas dabartinėje muzikos ir teatro akademijoje dramos. Kodėl nelikote sostinėje, kas jus atvedė į Kauną?
Tais laikais savo aukso amžių išgyveno Jonas Jurašas, jis buvo grįžęs iš Maskvos, pastatė kelis spektaklius Vilniuje, o tada atsikraustė į Kauną. Dalyvavau konkurse ir mane priėmė. Labai norėjau išbandyti jėgas su žymiausiu to meto režisieriumi. Pirmiausia į Nacionalinį Kauno dramos teatrą įžengiau kaip aktorius, tik vėliau tapau administratoriumi.
Kaip tapote vyriausiu teatro administratoriumi?
Puikiai prisimenu, kai 1978 metais, režisieriaus Jono Vaitkaus klestėjimo laikais, paprašė manęs tapti teatro administratoriumi. Turėjau tai derinti su aktoriaus darbu, o dar vadovauju Kazio Binkio teatre, kuriame statau spektaklius jau apie trisdešimt metų. Teko suktis kaip „Merei Popins“, kad visur suspėčiau. Gal dvidešimt metų vienas dirbau administracinį darbą, padėdavo tik kontrolierės ar buhalterės, kai reikėdavo važiuoti į gastroles. Dabar jau mūsų vadyba gausi, išmintinga ir dalykiška…
Kokie nutikimai per tuos metus įsiminė, kurie įvyko teatro scenoje ar užkulisiuose?
Visokių nutikimų yra buvę… Tiek blogų, tiek gerų. Aišku, blogi įstringa atmintyje labiau. Prisimenu seną nutikimą, kai vaidinau spektaklyje „Siuvėjų dienos Silmačiuose“. Į tą spektaklį buvau įvestas per kelias repeticijas, o išmokti tekstą per tokį trumpą laiką išties sudėtinga, ten dar dainuoti reikėjo… Grojo gyvas orkestras, stovėjo dirigentas, aš prasižiojau dainuoti ir užmiršau tekstą. Teko nepasimesti ir improvizuoti. Režisierius su dirigentu sakė, kad visai neblogai buvo, o šalia stovėjęs mano scenos partneris klausė: „Ką tu ten suveblenai?“ Svarbiausia žiūrovai nepastebėjo, bet nuo to karto su baime lipdavau į sceną šio spektaklio vaidinti.
Žinoma, ir gastrolėse nuotykių patirdavome. Atsimenu, kai Plungėje po spektaklio „Dobilėlis penkialapis“ visus artistus vienas žiūrovas pakvietė aviečių vyno atsigerti. Mes su viena artiste prisijungėme vėliau ir turėjome klaidžioti, atradome juos tik tada, kai išgirdome pažįstamus mūsų aktorių balsus viename kieme.
O šiuo metu dar vaidinate spektakliuose?
Deja, jau pusantrų metų nebevaidinu, spektaklis „Amerika pirtyje“ sustabdytas, nes R. Varnaitė nebenori, sulaukusi garbaus amžiaus pamiršta tekstą.
Esate išties spalvinga asmenybė: dabartinis vyriausias teatro administratorius, aktorius ir režisierius. Kuo būdamas jaučiatės geriausiai?
Atsimenu laikus iki nepriklausomybės pradžios, kai žmonės naktimis stovėdavo eilėse, kad gautų bilietus į spektaklius. Tada buvo tikras teatrinis bumas, daug spektaklių ir gastrolių po įvairius miestus. Tuomet dominavo aktoriaus darbas, bet atgaivai prie širdies buvo ir režisūra. Labiausiai man patikdavo dirbti su trečios ligoninės artistais – daktarais. Šios specialybės atstovai labai imlūs, greit išmoksta tekstą ir yra linkę puikiai improvizuoti spektaklių metu. Per repeticijas nieko rimto nesuvaidina, bet vos tik užlipa į sceną, tai nustebina ir trenkia visu 150%.
Per keturiasdešimt septynis darbo metus teatre jūsų akyse keitėsi teatro meno vadovai, aktoriai, režisieriai, spektakliai ir žiūrovai. Kokie ryškiausi pokyčiai per tiek metų teatre įvyko?
Anksčiau repertuarą derino komisijos, spektakliai buvo cenzūruojami, o aktoriai negalėjo migruoti iš vieno teatro į kitą. Po 1990-tų metų buvo leista režisieriams statyti ką nori ir kaip nori, tačiau žiūrovas kažkaip atitolo, atsirado gatvės teatras. Prasidėjo mitingai ir Sąjūdis. Teatras atsigavo, kai atėjo nauja režisierių karta: G. Varnas, O. Koršunovas. Prasidėjo eksperimentai, teatras išlaisvėjo, tačiau kritika sugriežtėjo. Teatras atrado naujų ir įdomių formų. Bet vistiek kartais pasiilgstu to seno teatro – J. Vaitkaus laikų teatro.
Kokios šiandieninės teatro tendencijos?
Šiandieniniame teatre vyrauja psichologinė drama, o komedijos dabar išties retas dalykas. Yra pastatytos komedijos ,,Aš – Moljeras“, „Tegyvuoja Bušonas“ ir „Bjaurusis“, kurios gyvuoja jau dešimt metų. Tai šiek tiek atsiperka, bet režisierius yra sunku prikalbinti kurti tokio žanro spektaklius.
Šiandien labai kritęs jaunimo susidomėjimas teatru, jie daugiausia domisi tik tais spektakliais, kurie atitinka mokyklos programą, todėl stengiamės eksperimentuoti ir pritraukti su tokiais spektakliais kaip „Keturi“ ar „Mechaninė širdis“.
Apskritai, teatruose jaučiasi komercialėjimas. Anksčiau teatras buvo prieinamas kiekvienam žiūrovui, o dabar kainos pakilusios, važiuojama vaidinti ten, kur yra paklausa.
Ką jums reiškia teatras?
Spektaklis turi palikti įspūdį, priversti susimąstyti. Daugelis žiūrovų ateina tam, kad smagiai praleistų laiką, pasijuoktų, o man patinka galvoti apie spektaklį kelias dienas. Atsimenu besimokydamas Vilniuje po spektaklių kartais eidavau namo pėščias, o nuo centro iki Vingio parko nemažas atstumas. Visą kelią galvodavau apie spektaklį, toks pakerėtas būdavau.
Koks spektaklis jums paliko didžiausią įspūdį?
Iš senų spektaklių tai „Merė Popins“, „Svajonių Piligrimas“, „Golgota“, „Tolima šalis“, o iš dabartinių „Hamletas“, „Natanas Išmintingasis“ ir vaikiški spektakliai, ypač tie, kuriuose vaidina aktoriai ir teatro mokyklėlės vaikai.
Jūs esate tas žmogus, kuris pirmasis pasitinka žiūrovą, panorusį pamatyti spektaklį. Ištikimi lankytojai neretai jus vadina teatro veidu. Kokie žmonės, besilankantys teatre, jums yra įdomiausi ?
Man patinka, kad yra pastovių veidų teatre. Kartais eini Laisvės alėjoje ir sveikiniesi, nes per tiek metų atsiranda daug naujų pažinčių. Smagu, kai vaikai pratinami nuo mažens prie teatro kultūros, o užaugę ateina su savo vaikais ir anūkais. Turėjome nuostabų spektaklį „Merė Popins“ vaikams, kuris buvo suvaidintas apie 400 kartų, vaikai išsėdėdavo net po dvi valandas. Žmonės dažnai klausia mano patarimų ir rekomendacijų. Aš nepeikiu savo teatro, bet su žiūrovu turi būti atviras ir pasakyti, koks spektaklis yra tinkamas, kuriai publikai.
O nepatinka man vėluojantys žmonės, tačiau išmokome ir juos pasitikti su šypsena. Vieną kartą buvo pasakyta tokia frazė: „Kodėl jūs taip piktai reaguojate?“ Todėl nuo to karto sugalvojome kiekvieną vėluojantį pasitikti su šypsena veide, žmogus pasimeta ir sutrinka dėl tokios reakcijos. Būna dvigubas efektas.
Esu pirmas žmogus, kurį žiūrovas sutinka. Stengiuosi nebūti niūrus, kartais ir pajuokauju, pasikalbame su žiūrovais. Manau, kad teatro veidas yra bendras veidas, visas repertuaras, o mano veidas per daugelį metų gal kam jau ir įgrisęs. (juokiasi)