Paklaustas, kaip gyvena, Andrius PRANCKEVIČIUS (48) nusišypso – labai intensyviai, bet laimingai. Gyvena, kaip pabrėžia, svajonių mieste Vilniuje, turi daug profesinių planų ir net ambicijų dar kartą grįžti mokytis į Harvardą. Šį etapą įvardija kaip brandą – kai dar turi daug energijos ir jau išminties, kaip tą energiją naudoti. Tai pasiekti toli gražu nebuvo lengva, pripažįsta ketverius metus „Kauno grūdams“ vadovaujantis Andrius, o tada nusijuokia: „Aš net pirmą darbą gavau tik iš dvidešimt penkto karto.“
Kaip uždirbote pirmąjį savo atlyginimą, ar pamenate?
Taip, aišku. Mano pirmas darbas buvo vertėjavimas. Tuomet buvau moksleivis, gal vienuoliktokas. Gimiau ir augau Panevėžyje, mama dirbo anglų kalbos mokytoja vidurinėje, kurią su broliu lankėme. Taigi anglų kalbą mokėjome.
Tai buvo laikas, kai Lietuva tik paskelbė nepriklausomybę, pradėjo leisti laikraščius – Panevėžyje turėjome tokį leidinį „Privatus seklys“. Tada atsivėrė galimybės, mus ėmė pasiekti ir knygos iš užsienio, Amerikos. Pamenu, mama parnešė vieną apie žymiausius Amerikos gangsterius. Aš ėmiausi versti tas istorijas, surašiau jas kaip straipsnius, o „Privatus seklys“ juos spausdino. Tiesa, man buvo lyg ir nesmagu tą daryti, todėl laikraštyje jie pasirodydavo pasirašyti mamos slapyvardžiu.