Kauno rotušėje pirmą kartą dvi poros kartu šventė deimantines vestuves

Daugybę metų bendraujančios poros joms svarbią sukaktį nusprendė paminėti kartu, į baltąja Kauno gulbe vadinamą pastatą pakviesdamos brangiausius sau žmones.

„Taip Rotušės istorijoje dar nėra buvę, kad dvi šeimos kartu švęstų deimantinį jubiliejų!“, – patikino iškilmėms vadovavęs ir jubiliejinį liudijimą, patvirtintą senuoju Kauno antspaudu, perskaitęs miesto ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius.

Kaip dera jaunavedžiams, Maciulevičiai ir Rudzinskai pasirašė santuokų knygoje, o vėliau pasikeitė žiedais. Šešias dešimtis metų pragyvenę sutuoktiniai, paraginti šventės dalyvių, vienas kitą pasveikino bučiniais.

Sukaktuvininkų artimuosius itin pralinksmino Z.Maciulevičienė, kuri bučiniu palepino ne tik savo vyrą, bet ir kitą deimantinę porą – pirma į skruostą pakštelėjo Juozui, po to – Onai.

Nuskambėjus visų kartu sugiedotam „Ilgiausių metų“ ir šešis kartus sušukus „valio“, poros buvo palydėtos pro pagrindines Rotušės duris, kur apie svarbią sukaktį pranešė paskambindamos varpu.

Ona ir Juozas Rudzinskai susipažino Sibire. Bendraudavo ir kartu laiką leisdavo abiejų jaunuolių tėvai.

„Iki vestuvių tedraugavome tris mėnesius. Juozas pamatė mane ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio!“, – prieš šešiasdešimt metų prasidėjusią istoriją prisiminė O.Rudzinskienė.

Civilinė įsimylėjėlių santuoka užregistruota 1956-ųjų spalio 23 d., o bažnytinė – lapkričio 6 d.

Onos šeima į Sibirą ištremta buvo 1949-aisiais. Ne vienerius metus tremtyje gyveno ir Juozas su artimaisiais.

„Ir kėlėmės, ir klupom, ir ėjom, ir juokėmės, ir verkėm. Visko buvo. Daug vargo ištvėrėme. Sveikatos problemų. Susipykdavome. Nekalbėdavome. Ir vėl susitaikydavome. Žinojome, kad kitos išeities nėra. Juk prisiekėme – „ir varge, ir džiaugsme“, – pasakojo O.Rudzinskienė.

Jos teigimu, deimantinis jubiliejus – labai solidus. Regis, anot O.Rudzinskienės, prabėgo labai daug metų, bet kada tai įvyko pora nė nespėjo pastebėti.

Juozas ir Ona užaugino sūnų ir dukterį, turi šešis anūkus ir vieną proanūkį.

Zita ir Kazimieras Maciulevičiai susituokė 1956 metų spalio 14 d. Pirmiausia buvo įregistruota poros civilinė santuoka Prienuose, o po kelių dienų bažnytinė – Kaune.

„Su Ona susipažinome Sibire. Jos šeima ten buvo ištremta anksčiau nei maniškė ir į Lietuvą grįžo vėliau. Bet daugybę metų bendraujame. Todėl ir nutarėme kartu atšvęsti jubiliejų“, – sakė Z.Maciulevičienė.

Su Kazimieriu Zita susipažino šokiuose Prienuose. Iki vestuvių pora padraugavo maždaug pusmetį.

„Reikalo nebuvo (juokiasi)! Bet taip jau išėjo! Susituokėme!“, – sakė pašnekovė. Anot jos, šešiasdešimt metų buvo visokie, o nesutarimus spręsdavo laikas.

Vestuvių puotos Maciulevičiai nekėlė. Nei baltos suknelės, nei šventės, nei lūžtančių nuo vaišių stalų, nei daugybės svečių nebuvo. Zitos šeima neseniai buvo grįžusi iš Sibiro, o Kazimierą kartu su septyniais broliais ir seserimis mama augino viena.

„Nebuvo galimybių švęsti. Pasveikinti ir kartu papietauti tą dieną atėjo dvi draugų poros ir vienas iš Kazimiero brolių“, – prisiminė Z.Maciulevičienė.
Pora užaugino dvi dukras ir turi keturis anūkus.