Rudenį vienam populiariausių kauniečių Kęstučiui IGNATAVIČIUI sueis aštuoniasdešimt. Energija trykštantis Kauno Rotušės ceremonmeisteris, buvęs ilgametis Kauno civilinės metrikacijos skyriaus vadovas, kadaise populiaraus ansamblio „Aitvarai“ muzikantas ir vadovas, pasirodo, žino jaunystės receptą ir vis dar gali jį pacituoti... lotyniškai.
Kviečiame atiduoti savo balsą už šią legendinę asmenybę bei kitus nominantus „Mylimiausios Legendos“ rinkimuose ČIA.
Jūsų šlovės dienos prasidėjo dar tais laikais, kai koncertavote su ansambliu „Aitvarai“, važinėjote į festivalius ir skynėte pergales muzikos konkursuose. Bet ne mažiau populiarumo atnešė ir kitas vaidmuo – sutuoktuvių bei oficialių renginių ceremonmeisterio. Smagu, kai publika myli?
Malonu. Sovietiniais laikais populiarumą nešė „Aitvarai“, o atkūrus nepriklausomybę – darbas Rotušėje: merai keisdavosi, tik aš – vis tas pats. Viskas eidavo per mane – pats renginius inicijuodavau, režisuodavau, pristatydavau, vesdavau. Kai Rotušėje ėmė tuoktis garsenybės, žmonės pradėjo kalbėti, kad turiu gerą ranką: ką sutuokiau, neišsiskirs.
Ar tikrai?
Na, ne visiems pasiteisino. Garsenybės paprastai ilgai kartu negyvena, jie žmonės kūrybingi.
Jūs irgi garsenybė, o su žmona Vida pragyvenote 48 metus – vos dvejų trūko iki auksinių vestuvių, kai prieš šešerius metus jos netekote. Kaip jums pavyko?
Vienas dalykas – tėvų pavyzdys. Mama mirė būdama 45-erių, mus užaugino tėvas – antrą kartą nevedė. Turėjau du jaunesnius brolius ir seserį, dabar tik vienas brolis likęs. Aš irgi sakiau: antros santuokos nebus. Nes žmogui gali prisiekti tik kartą. Kita vertus, kol dirbau Rotušėje, turėdamas tokias pareigas net negalėjau pagalvoti apie skyrybas – būtų atrodę nesolidu. Jauniesiems linkėjimais perduodavau energiją iš visos širdies, nebūčiau galėjęs to daryti, jei būčiau ką nors dviveidiško mąstęs.
Bet pavojų juk pasitaikydavo?
Ir pavojų, ir simpatijų. Kaip kažkada juokavo Česlovas Norvaiša, mano žmona ta pati, aš tik meilužes keičiu... Labai nekoks žodis „meilužė“. Suprantu, kad gali rasti tam tikrą dvasinį bendramintį, gali net susižavėti ar įsimylėti – pasitaiko tokių atvejų. Bet laikas patikrina ir dažnai parodo, kad nieko gero. Aš buvau toks keistuolis. Vis dar prisimenu savo pirmąją meilę. Įsimylėjau jaunatviškai gal 14–16 metų mergaitę iš kaimo. Tokia tikra, tyra meilė, didžiulė trauka. Kai išėjau į kariuomenę, ji man laiškus rašė.
Jei tada būtume susituokę, irgi būtų buvusi tvirta šeima. Bet grįžęs iš armijos puoliau į roko muziką, prasidėjo populiarumas, merginos, KPI penktųjų rūmų šokių salė... Ir pamačiau ten būsimą žmoną – tokią gražią, riesta nosyte. Pamenu, sakau savo garso operatoriui: matai tą mergytę – labai faina. Pakviesk ją per pertrauką, kad ateitų pasišnekėti. Mes gi buvome nepasiekiamos žvaigždės! Ji atėjo, o jau figūra, sijonukas trumpas, visa išvaizda – ojej! Ji šoko tautinių šokių ansamblyje „Suktinis“, linksma, energinga. Pakviečiau į pasimatymą. Šiaip muzikantai neskuba tuoktis, bet man jau buvo 26-eri. O ir sūnus greitai gimė.
Kaip jūsų gyvenime atsirado roko muzika?
Turėjau bendraamžį kaimyną, kurio vyresnis brolis mėgino groti mandolina, gitara, tai ir aš kokių keturiolikos paėmiau gitarą, išmokau akordus. Baigęs mokyklą, įstojau į KPI pramoninę civilinę statybą. Tuo metu mirė mama, reikėjo padėti tėvui išlaikyti šeimą – perėjau į vakarinį skyrių, pradėjau groti šokiuose. Šokių klube išgirdo senieji džiazo muzikantai ir 1961-aisiais pakvietė dirbti į „Jaunimo“ kavinę, vėliau pervadintą „Vakaras“ – smetoniškais laikais ji vadinosi „Versalis“.
Teko užimti neblogus postus, ne kartą siūlė tapti partiniu – nesutikau. Į priekį mane vedė muzika ir gabumai.
Tada jau grojau gana profesionaliai elektrine dviejų grifų gitara, parvežta iš Lenkijos. Po poros metų teko išeiti į kariuomenę, ten irgi suorganizavau orkestrėlį. Tarnavau raketiniame dalinyje, už tuometinio Leningrado. Raketos stovėjo ne šiaip kažkokios, o sugrąžintos iš Kubos. Kadangi pulko vadas irgi pabuvojęs Kuboje, paprašė manęs suburti orkestrą, pagroti ką nors „kubietiško“. Su malonumu! Po trejų tarnybos metų grįžau į tą pačią „Jaunimo“ kavinę.
Ansamblio „Aitvarai“ pradžioje ir grojote, ir dainavote. Kaip jis susikūrė?
Kauno restorane „Orbita“ orkestras ne tik grojo šokiams, bet ir dalyvavo pirmojoje mieste naktinėje programoje. Perėjome groti, vėl prasidėjo istorijos su simpatijomis (žmona tik 1969-aisiais atsirado). Įsimylėjau tokią merginą, ėmėme draugauti, bet ji mane metė pasakiusi: nieko gero iš tavęs, tu tik restorano muzikantu tegali būti. Įsižeidžiau ir nutariau iš naujo stoti į KPI – pasimokiusį piešimo, tapybos, priėmė į architektūrą. Ir jau priėmimo komisija, sužinojusi, kad esu muzikantas, apsidžiaugė: kaip gerai, galėsi ansamblyje groti. Prisistatė garsus architektas Saulius Lukošius, irgi grojęs gitara: „Kęstai, darom bigbito grupę „Aitvarai“.“ Atsivedžiau Gediminą Vilimą – jis mušė būgnus. Prisijungė Arvydas Stasiulevičius – labai įdomus žmogus, grojo pas mus ir saksofonu, ir bosine gitara, laisvalaikiu užsiimdavo sklandymu, deja, anksti mirė.
„Aitvarai“ pradėjo veiklą 1967 metais. Kaip valdžia leido pasirinkti tokį senovinį, neidėjinį grupės pavadinimą?
Tada dar nejautėme spaudimo, komsomolcai norėjo parodyti, kad Sovietų Sąjungoje jaunimas gali groti ir dainuoti, – susikūrė gana daug ansamblių liaudiškais pavadinimais. Niekas pernelyg nekreipė dėmesio, tiesiog gražus vardas, gerai skamba. „Aitvarai“ man atnešė ir žmoną, ir žinomumą, ir labai spalvingą koncertais užpildytą laiką. Tai dabar atlikėjai žiūrovus tūkstančiais skaičiuoja, o anais laikais tiek surinkti atrodė labai sunku. Bet mums pavykdavo, netgi važiuodavome į kitas sąjungines respublikas koncertuoti.
Ir neteko dėl to pačiam tapti komjaunuoliu?
Tik aš grupėje juo ir nebuvau – išsisukau. Vieniems sakiau, kad jau kitoje vietoje įstojau, kitiems irgi panašiai. Esu laimingas žmogus. Be to, mano įsitikinimai labai kieti – esu tvirtas Romos katalikų tikėjimo atstovas. Ir niekad nuo jo nenutolau. Kai dar mama buvo gyva, vesdavo mane į Katedrą patarnauti mišioms. Mūsų namuose gyveno dvi slaptos vienuolės, atsikrausčiusios uždarius jų vienuolyną. Buvau klapčiuku, kol baigiau mokyklą. Gal klasiokai ir žinojo, bet nieko nesakė. O gal galvodavo: ai, šitas atsilikęs – iš bažnyčios. Patarnauti keldavausi labai anksti – 6 valandą ir jau pusę devynių prisistatydavau į Maironio gimnaziją (tuomet Kauno 2-ąją vidurinę mokyklą).
Bažnyčioje pamėgau muziką, galėdavau pagroti vargonais, man darė įspūdį iškilmės, lotynų kalba – visas maldas net dabar galiu sukalbėti lotyniškai. Ir tuomet gavau Dievo dovaną – matyt, buvau pastebėtas iš aukščiau. Manęs vis klausia, kodėl jaunai atrodau. Todėl, kad pirmi žodžiai per mišias pagal senąją tvarką lotyniškai skambėdavo taip: „Aš prisiartinsiu prie Dievo altoriaus. Prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę.“ Kam pasakau – niekas netiki. Netikėtų net jei Kristus gatve praeitų, sakytų – ai, kažkoks hipis.
Mane jau tada supo muzika. Tėvai buvo ne tik religingi – tikri smetoniški patriotai, to meto organizacijų nariai. Tėvas pasakojo pirmą kartą pamatęs mamą per procesiją Smetonos laikais: tautiniais rūbais vilkinti lietuvaitė važiavo automobiliu, apsikabinusi Gedimino pilies maketą, prirakinta prie jo grandinėmis – „Mes be Vilniaus nenurimsim!“. Mama mane išmokė tarnauti Dievui ir Tėvynei. Tiesa, kai prasidėjo linksmoji jaunystė, toji veikla prigeso, kasdien į bažnyčią neidavau, bet niekada iš širdies nebuvau išmetęs. Turėjau tvirtus principus. Net ir pionieriaus ženkliuką tik kartą įsisegiau (mama pamačiusi išsegė ir liepė daugiau niekada nenešioti). Vėliau teko užimti neblogus postus, ne kartą siūlė tapti partiniu – nesutikau. Į priekį mane vedė muzika ir gabumai, neturiu kovotojo charakterio. Manau, reikia tiesiog mylėti žmones ir atleisti klystantiems.
Kokį tikslą turėjote burdamiesi į grupę? Ar tiesiog norėjote smagiai gyventi ir dėl nieko nesukti galvos?
Tikslas atsirado vėliau. Pradžioje aplinka gana tolerantiškai žiūrėjo į tokius ansamblius. Kai 1967-aisiais laimėjome KPI fakultetų grupių konkursą, viskas ir prasidėjo: rūpėjo nebe architektūra, o muzika, šokiai ir populiarumas. Šiek tiek keitėsi grupės sudėtis, atėjo geresnių muzikantų. Du kartus iš eilės – 1970 ir 1971 metais – laimėjome „Gintarinės triūbos“ konkursus su solistais Ričardu Pukščiu, Birute Liutkute ir Svetlana Bagdonaite. Ji tada atliko nuostabią dainą „Vietnamo baladė“ – jei dabar į tekstą įdėtume žodį „Ukraina“, viskas atitiktų. Skambėjo ir nepaprastai gražus Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys „Apšviesti langai“. 1972-aisiais nusprendėme išbandyti džiazroką, surepetavome keletą grupės „Chicago“ kūrinių, fantastiškai gerai sugrojome per „Gintarinės triūbos“ konkursą, bet komisija neįvertino – dainavau angliškai apie laisvą gyvenimą, paskui nuskambėjo Romo Kalantos įvykiai...
Galiausiai pabyrėjome – nebesutapo kūrybiniai sumanymai. Be to, pabodo, reikėjo šeima rūpintis – kiek galima čigoniškai gyventi.
Dar po metų nusprendėme atlikti eksperimentinį 20 minučių trukmės Giedriaus Kuprevičiaus kūrinį „Saugokime gamtą“ – apie tai, kaip žūsta žuvys, dega miškai ir panašiai. Pirmą kartą panaudojome įrašuose natūralius gamtos garsus, vėliau net filmą apie mus pastatė. Atlikome ir vieną geriausių savo hitų „Krištolinės pilys“. Bet komisija skyrė viso labo trečią vietą. Nes idėjiškai nelabai tiko. Žinia, Sovietų Sąjungoje viskas turėjo būti vaizduojama tik gerai.
Paskutinis solidus „Aitvarų“ blykstelėjimas įvyko 1974 metų „Gintarinės triūbos“ konkurse, laureatais tapome trečią kartą – tada solistas Paulius Pocius atliko dainą „Keistumas“, o mūsų klavišininkas ir kompozitorius Alvidas Remesa gavo prizą už geriausiai aranžuotą lietuvių liaudies dainą „Oi, kas sodai do sodeliai“. Vėliau dar keletą metų koncertavome, bet galiausiai pabyrėjome – nebesutapo kūrybiniai sumanymai. Be to, pabodo, reikėjo šeima rūpintis – kiek galima čigoniškai gyventi.
Ar jus kaip nors paveikė Romo Kalantos susideginimas, prasidėję protestai ir suvaržymai?
Dar prieš tuos įvykius, 1969-aisiais, padarėme akibrokštą: angliškai atlikome galingą Tommy Jameso ir grupės „The Shondells“ roko kūrinį „Mony Mony“. Manėm, kas ten supras. Bet kam reikėjo, tas suprato – už tai mus diskvalifikavo iš „Gintarinės triūbos“ ir uždraudė metus koncertuoti. Vėliau viskas susitvarkė. Į gatves protestuoti nėjome, išskyrus grupės narį mano brolį Vytautą: jis nukentėjo – buvo bananais sudaužytas, darbovietėje svarstytas ir pasmerktas. Mes Romo Kalantos nepažinojome, nelabai ir susigaudėme, kas ten vyko. Muzikantą, aišku, būtume palaikę. O tada daugelis iš smalsumo ėjo gatvėmis su protestuojančia minia.
Merginas traukė vaikinai su gitaromis? Kaip ir visais laikais?
Labai traukė, ką ir kalbėti. Nors ir jos grojo – Kaune susikūrė du merginų ansambliai, Vilniuje irgi. Tačiau mes vis tiek buvome egzotika: patys akompanavome, patys dainavome. „Aitvarai“ – viena pirmųjų grupių šalia „Kertukų“, „Gintarėlių“ ir kitų. Vėliau jų atsirado daug. Kai kuriose net partijos bosų vaikai grojo, nes kas čia blogo, kad jaunimas muzikuoja, – svarbu, kad nedainuotų antisovietinių dainų.
Tiesa, muzikantų išvaizda daug ką nervindavo, ilgus plaukus liepdavo kirptis, stebėdavo, kad pernelyg neišsišoktume. Tik mūsų protestas buvo labiau ne išorinis, bet vidinis. Mane labiausiai palaikė tikėjimas, o tos visos peršamos komunizmo ideologijos atrodė lyg absurdo teatras. Kaip tikintis, žiūrėjau į viską atlaidžiai. Mano jaunystės idealai – gėris, grožis, atlaidumas – sunkiai derėjo su tikruoju roku, protesto muzika. Mums svarbiausia buvo galingas ritmas, o tekstai skambėjo labai švelniai: „Kam atskyrei mus, ryto Nemune ramus...“ Mes kalbėjome metaforomis.
Ryškiausi biografijos etapai
- 1967–1976 metais grupės „Aitvarai“, 1976–1982 metais estradinio ansamblio „Versmė“ lyderis, solo gitara, vokalas
- 1980–1985 metais Kauno miesto kultūros skyriaus Estradinės muzikos sekcijos pirmininkas, 1985–1990 metais Muzikos ansamblių ir orkestrų susivienijimo prie Prekybos reklamos biuro Kauno skyriaus vadovas
- 1990–1995 metais Kauno miesto tarybos deputatas
- 1990–2013 metais Kauno miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas
- Nuo 1995 metų Kauno deputatų klubo prezidentas
- Nuo 1997 metų Kauno ceremonmeisteris
- Nuo 2009 metų Kauno Rotušės aikštės draugijos įkūrėjas ir pirmininkas
- 2002–2004 ir 2010–2017 metais Kauno apskrities bajorų draugijos vadovas; 2004–2010 metais Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadovas; nuo 2011 metų Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos garbės vadas
