Kauno širdyje dizainerė I.Naujokė atidarė grožio namus ir pristatė kolekciją: sveikino garsūs svečiai
Kauno senamiestyje duris atvėrė dizainerės Ingridos Rutkauskaitės-Naujokės ir jos vyro sukurta erdvė, kur vyksta transformacijos: čia gimsta kerinčios nuotakos, stilingos švenčių viešnios, rafinuotos pokylių dalyvės ir… mūzos tampa tikrosiomis deivėmis. Su išskirtinių grožio ir mados namų atidarymu kūrėją sveikino būrys kviestinių svečių, kurie turėjo galimybė išvysti ir naujausią jos koleciją.
„Sveiki atvykę į „Lotus Home“ atidarymą!“, – taip trečiadienio vakarą į svečius, pakviestus į analogų Lietuvoje neturinčių grožio bei mados namų atidarymą, kreipėsi dainininkė ir renginių vedėja Nijolė Pareigytė – Rukaitienė. – Tai oazė, kur savo srities meistrės pasirūpins kiekviena detale: nuo suknelės kūrimo, įvaizdžio parinkimo, švenčių planavimo, dekoravimo iki manikiūro, makiažo, šukuosenos, kūno modeliavimo. Viskas – po vienu stogu!“.
„Čia susitinka grožis ir menas, nes moterys yra mūsų įkvėpimo šaltinis“, – patikino kartu su vyru grožio ir mados namu idėją išvysčiusi garsi dizainerė Ingrida Rutkauskaitė – Naujokė.
Ypatingą vakarą kūrėja, kartu su gausiu kolektyvu, pristatė ir ryškiausias 2023 – ųjų metų vestuvinės mados tendencijas. Būsimųjų nuotakų pasirinkimus „Lotus home“ visažistams, šukuosenų meistrams, floristams, švenčių dekoratoriams, grožio terapeutams, pedikiūro ir manikiūro specialistams bei dizaineriams atskleisti padėjo „Baltic Model Management“ modeliai.
Pasak I.Rutkauskaitės – Naujokės, įsimintiniausią savo gyvenimo dieną merginos dažniausiai nori būti romantiškos, bohemiškos, modernios, retro arba pasikliauti klasika.
„Visus mūsų komandos kurtus stilius apjungia į madą grįžtantys korsetai bei blizgios detalės, rinktiniai audiniai. 2023 – ųjų vestuvinėje madoje bus aktualios plunksnos, podiumo neapleis pūstos suknelių rankovės, bet nuotakos po truputį keliauja į minimalizmą, todėl pats jų drabužis nebėra labai apkrautos. Šiuolaikinės merginos nori puoštis, bet saikingai. Dažniau renkasi minimalistines sukneles su moderniais akcentais“, – pastebėjo dizainerė.
Moderni nuotaka, anot jos, yra vilkinti kelnių kostiumą, dekoruotą gėlėmis. Tam, kad būtų paryškintas jos stilius ir charakteris, prie drabužio priderinama ypatinga puokštė bei makiažas.
Bohemiškos merginos vestuviniame drabužyje nėriniai yra derinti su šilku, įvesta moderni detalė – diržas. Puokštė – natūrali, dominuoja smilgos. Bendrą įvaizdį pabrėžia plaukų pynimas.
Klasikiniam stiliuje akcentuojamos pūstos rankovės ir atlasinis audinys, maišytas su šilku. Nepamirštamos naujausios madų tendencijos – blizgūs audiniai. Klasikos „perliukai“ – kuodas, raudonos lūpos.
Romantika asocijuojasi su lengvumu, vėjavaikiškumu, tiuline suknele, dekoruota nėrinių lapeliais, pūstomis rankovėmis, garbanomis bei lengvu makiažu. Tuo tarpu retro nuotakos išskirtinumas – korsetas ir žuvytės tipo sijonas.
Korsetas ir vestuvinė suknelė – jau daugelį metų neatsiejami formuojant tradicinį, puošnų ir ypatingai moterišką, grakštų įvaizdį. Korsetas – tai turbūt vienas tradiciškiausių vestuvinės suknelės elementų, istorijoje naudotas formuoti moters figūrą, išryškinti krūtinę, liekninti taliją, paslėpti netobulumus. Maždaug XVI amžiuje, kai korsetas atėjo į madą, jis buvo taikomas kaip apatinių drabužių dalis, tačiau kiek vėliau, daugiausia karalienės Viktorijos laikais, XIX amžiuje, buvo dėvimas ir kaip viršutinis drabužis, suknelės dalis, dažnai būdavo dekoruojamas įvairiais brangakmeniais ir siuvinėjimu.
Vestuvinė suknelė – tai vienas labiausiai įsimintinų drabužių moters gyvenime. Tarp kitų svarbių vedybų ceremonijos akcentų, vestuvinė suknelė laikoma nuotakos asmenybės atspindžiu. Šiuolaikinėje Vakarų Europos kultūroje nuotakos dažniausiai renkasi baltos spalvos (ar pastelinių atspalvių) suknelę, kurią XIX amžiuje išpopuliarino karalienė Viktorija.
„Žinoma, jog iki to laiko taip pat pasitaikydavo baltų vestuvinių suknelių, tačiau ne taip masiškai. Dažniausiai nuotakos rinkdavosi tamsesnės ar ryškesnės spalvos suknelę (pvz.: raudoną). Baltos spalvos buvo mažai, tačiau visai ne dėl nekaltumo faktoriaus, o kaip manome šiandien – balta spalva simbolizavo prabangą ir buvo nepraktiška, todėl prieinama tik aukštesniajai turtingųjų klasei“, – yra rašiusi kostiumo dizainą studijavusi bei į vestuvinių suknelių istoriją besigilinusi Monika Stauskytė.
Pasak autorės, iki XX amžiaus antrojo dešimtmečio buvo įprasta, jog vestuvinė suknelė buvo daug uždaresnė, kuklesnė nei kasdieniai drabužiai – vestuvinę suknelę net būtų galima laikyti apeiginiu drabužiu. Tačiau antrasis dešimtmetis tapo mados virsmo laikotarpiu – po truputį siekiama išsilaisvinti iš karalienės Viktorijos griežtos ir ribojančios mados. Vestuvinių suknelių siluetai ėmė laisvėti, kirpimo linijos pakilo gerokai aukščiau žemę šluojančių šleifų. II pasaulinio karo metais nuotakos negalėjo įsigyti vestuvinių suknelių, todėl įprasta tapo skolintis ar tekėti vilkint karine uniforma. Iškart po karo, vestuvinių suknelių mada vėl ėmė sparčiai keistis ir beveik masine tendencija tapo trumpa ar midi ilgio vestuvinė suknelė, kurios įvaizdį išpopuliarino mados ikona laikoma Audrey Hepburn. Tekėdama antrą kartą ji iššaukė naują tendenciją – tai mini sijono ilgio vestuvinė suknelė, kurią net ir šiandien galima laikyti tikrai modernia.
Praėjus maždaug dešimčiai metų, vyraujančios tendencijos grįžo prie tradicijų, daugiausiai imta sekti karališkųjų šeimų ir kilmingųjų pavyzdžiu – vestuvinei suknelei renkamasi rafinuotos klasikos stilistika, kuri beveik nepakitusi iki šių dienų.
Fotogalerija: