Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Martinas Schilleris – apie krepšinį, namus ir priglaustą augintinį
Kalbėdamas apie šeimą ir krepšinį Martinas Schilleris (39) pirmiausia užsimena apie kelionę, kurioje reikėtų žiūrėti tik į priekį. Šių taisyklių jis neišsižada ne tik diriguodamas krepšininkams nuo sirgalių ūžiančioje arenoje, bet ir ramiai leisdamas vakarus su šeima šalia Kauno marių esančioje Panemunėje, bent jau kuriam laikui tapusioje aštuntaisiais Kauno „Žalgirio“ stratego namais.
Atrodo, savo gyvenimą išties galite matuoti ne metais, o sezonais. Koks pirmasis iš jų buvo Lietuvoje?
Labai patinka čia gyventi. Lietuva beveik nesiskiria nuo Šiaurės Vokietijos, kur subrendau. Nebuvo didelio kultūrinio šoko nei tada, kai, pavyzdžiui, trejiems metams išvykau į JAV. Žavi ir jūsų šalies mažumas – prie to pripratau gimtojoje Austrijoje. Nors iš ten greitai persikėlėme į Vokietiją, Austrijoje vėliau dirbau trejus metus, ten gyvena ir giminaičiai.
Gerai ir Kaune – jis ganėtinai didelis, kad nenuobodžiautum, ir ganėtinai mažas, kad nereikėtų ilgai užtrukti kelyje ir galėtum kasdien veiksmingai leisti laiką, nesvarbu, tai būtų darbas ar asmeninis gyvenimas. Džiugina ir tai, kad radome gražią vietą šiek tiek toliau nuo miesto centro – Panemunėje, apsuptoje miškų ir vandens. Taigi jokių nusiskundimų.
Su šeima esu pakeliavęs po šalį – žiemą tris dienas praleidome ištuštėjusioje Nidoje. Sužavėjo ir Vilnius. Žinau, kad Kaune man neleidžiama to sakyti (juokiasi). Bet būkime sąžiningi – tai gražus miestas, ne veltui įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Kokių pamokų gavote?
Labai daug sužinojau apie šalies mentalitetą, kas yra tikrasis kelionių grožis. Jūsų šalis – įdomi ir jauna, tad galiu pajusti, kaip ji vystosi ir keičiasi. Matyti, kaip žmonės didžiuojasi ja, – tai ypač jaučiama krepšinyje. Sakyčiau, Lietuva ir ypač lietuviškas krepšinis turi šiek tiek panašumų su Asteriksu ir Obeliksu: jūsų yra mažiau nei trys milijonai, tačiau išugdote tiek daug gerų sportininkų, didžiuojatės krepšiniu ir apie jį daug kalbate. Tai įspūdinga. Dažnai susiduriu ir su sirgaliais – jie nori kartu nusifotografuoti, prašo autografų, jaučiu jų palaikymą. Viskas išties pozityvu.