Kazys Grinius – prezidentas, mėgęs geras knygas ir gražias moteris

Būsimas prezidentas gimė gausioje Suvalkijos ūkininkų Vinco ir Onos šeimoje, Selemos Būdos kaime. Vaikystėje jam tradiciškai teko piemenauti, tačiau gabų vaikiną tėvai nusprendė leisti į mokslus. Kaip ir daugelis to meto šeimų, tėvai tikėjosi, kad sūnus taps kunigu.

Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje, Kazys stengėsi pats išsilaikyti, uždarbiavo mokydamas jaunesnius vaikus. Kurį laiką kaip korepetitorius gyveno Marijampolės gydytojo Eduardo Uscinskio namuose, ten pramoko inteligentiško elgesio ir galbūt apsisprendė dėl tolesnių studijų. Baigęs gimnaziją, 1887 metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, o tėvams teko susitaikyti, kad šeimoje kunigo neturės.

Dailiai nuaugęs ir rimtas studentas jau Maskvoje sulaukdavo nemažai moterų dėmesio, tačiau pramogoms laiko neturėjo, visą laiką skyrė mokslams. Vasaromis grįždavo į Suvalkiją, kur būrėsi lietuvybės žadintojai. 1889 metais pasirodė pirmasis Prūsijoje leidžiamo laikraščio „Varpas“ numeris. Kazys Grinius jį ne tik skaitė, bet ir šį bei tą į jį parašydavo, dalyvavo Suvalkijoje vykstančiuose aktyvistų susibūrimuose, susipažino su Vincu Kudirka. Visą gyvenimą didžiavosi vadinamas varpininko vardu.

1893 metais Kazys Grinius baigė universitetą ir davė Hipokrato priesaiką. Pirmasis darbas gavus diplomą buvo laivo gydytojo škunoje „Alesger“, kuri plaukiojo po Kaspijos jūrą. Tačiau jūra jo nesužavėjo, per vasarą užsidirbęs pinigų gyvenimo pradžiai, gydytojas Grinius grįžo į Marijampolę. Čia ėmė verstis privačia praktika, ji puikiai sekėsi.

Žmona – bendramintė ir bendražygė

Laisvalaikį Kazys Grinius skyrė lietuviškos spaudos reikalams: rašė į nelegalius lietuviškus laikraščius, juos redagavo, rėmė ir platino. Viename straipsnyje net išsakė mintį, jog žmogus, norintis visas jėgas atiduoti kovai už lietuvybę, neturėtų kurti šeimos, kad buitis nekliudytų svarbiems darbams. Bet, kaip sakoma, mes planuojame, o Dievas juokiasi. Taip ir Kazys Grinius, nutaręs likti nevedęs dėl aukštesnių tikslų, susipažino su kolegos, Marijampolės gydytojo Bronislavo Pavalkio, seserimi Joana ir greitai pakeitė savo nusistatymą.

Pavalkių šeima turėjo bajoriškas šaknis ir namuose kalbėjo lenkiškai, tačiau mokėjo lietuvių kalbą, rėmė lietuvių tautinį atgimimą. Su keturiais broliais užaugusi Joana buvo aktyvi, ryžtinga ir drąsi mergina. Neatsilikdama nuo brolių siekė mokslų, išlaikė gimnazijos egzaminus pradžios mokyklos mokytojos laipsniui gauti, tik negavo jo dėl politinių priežasčių. Tada išvažiavo į Sankt Peterburgą, mėgino ten prasimušti, išgyventi savarankiškai. Grįžusi į Marijampolę, ėmėsi verslo – atidarė skalbyklą. Tikriausiai ne tik išorinis Joanos patrauklumas, bet ir neramus, savarankiškas būdas sužavėjo daktarą Grinių ir 1896-ųjų vasarą Marijampolės bažnyčioje jiedu susituokė. Kaziui tuomet buvo 29-eri, Joanai – 30 metų.

Po vestuvių jauna šeima paliko Marijampolę ir keletą metų kilnojosi iš vieno pasienio miestelio į kitą. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo jų gyvenimas buvo nepastovus, daugybę kartų teko kraustytis, grįžti ir vėl išvykti iš Marijampolės. Kazys Grinius ne tik vertėsi gydytojo praktika, bet ir itin aktyviai dirbo leidžiant ir platinant „Varpą“, be to – prižiūrėjo Naumiestyje gyvenantį ir jau sunkiai sergantį Vincą Kudirką.

Žmona Joana taip pat visa galva pasinėrė į vyro lietuvybės reikalus, pati važinėjo per sieną į Prūsiją, ten vežiojo korektūras ir parveždavo išspausdintus laikraščius. Už šią veiklą nuolat grėsė kratos ir areštai, bet Joana mokėjo gerai slėpti kontrabandinę spaudą, be to, buvo žavi, elegantiška moteris, mokėjo bendrauti su žandarų viršininkais, ne kartą padėjo Kaziui ir jo bendradarbiams kilus nemalonumų su valdžia.

Aktyviai dirbdami visuomeniniams tikslams Griniai nepamiršo ir savo šeimos, vienas po kito pasaulį išvydo jųdviejų vaikai. Tiesa, šeimyninio gyvenimo pradžia buvo paženklinta netekties – pirmas sūnus gimė negyvas. Atsitiesę po nelaimės, 1899 metais Griniai susilaukė sūnaus Kazio, 1902 metais – dukters Gražinos, o 1906-aisiais – jauniausiojo Jurgio. Čia ir vėl ištiko bėda – laukdamiesi jaunėlio Griniai buvo areštuoti, keletą savaičių sėdėjo kalėjime. Gal todėl vaikutis gimė su širdies yda. Būdamas gydytojas Kazys Grinius suprato, kad su tokiu širdies defektu sūnus gali išgyventi daugiausia dešimt metų. Abiem tėvams prireikė didelės dvasios stiprybės su tuo susitaikyti.

Kazio ir Joanos šeima atrodė netipiška tais laikais – demokratiška ir laisvamaniška. Abiejų požiūris į religiją sutapo – tikėjimui buvo abejingi, bet vaikams bažnyčios lankyti nedraudė, kai kurių papročių laikėsi iš tradicijos. Vyras ir žmona bendravo kaip lygiaverčiai partneriai. Pavyzdžiui, Joana mėgo rūkyti, o Kazys visą gyvenimą propagavo sveiką gyvenseną ir papiroso į burną neėmė, tačiau tai netrukdė jiems gerai sugyventi. Energingo būdo Joana imdavosi organizacinių darbų, Marijampolėje subūrė lietuvišką chorą, rėmė „Šviesos“ draugiją, statė spektaklį „Amerika pirtyje“, pati jame vaidino. Kazys prisidėjo kaip organizatorius, prižiūrėjo ūkinę ir finansinę šios veiklos dalį. Jis pats Marijampolėje surengė žemės ūkio parodą.

Viena šeima – dvi partijos

Varpininkų veikla plėtojosi ir 1902 metais išaugo į Lietuvos demokratų partiją, kurios programą rengė ir Kazys Grinius. Gera draugė bei politinė bendražygė Felicija Bortkevičienė rašė, kad daktaras Grinius imponavo savo nuoseklia logika, gebėjimu greitai orientuotis kiekvienoje situacijoje, be to, visuomet buvo linksmas, gero ūpo ir į viską žiūrėjo blaiviai. Joana pasuko radikalesniu keliu ir 1905 metais įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, buvo išrinkta centro komiteto nare. Tada per Prūsijos sieną ėmė keliauti jau ne spaudos, o ginklų kontrabanda. Vilniuje šios dvi partijos (LDP ir LSDP) tarpusavyje nesutarė, tad kartą Joana Felicijai Bortkevičienei išrėžė: „Jūs Vilniuje pešatės tarp savęs, o mes su Griniumi geruoju sugyvenam ir visą Suvalkiją už čiupros laikom.“

Dėl nuolatinio žandarų persekiojimo Griniai dažnai kėlėsi iš vienos vietos į kitą, o tai labai trukdė daktaro praktikai. Kad padėtų išlaikyti šeimą, Joana sumanė steigti Marijampolėje dešrų verslą. Pati gamino dešras namų virtuvėlėje, ieškojo pirkėjų, net buvo sumaniusi eksportuoti į užsienį, tiesa, nesėkmingai. Amžininkai pasakoja, kad Joana buvo graži moteris, prireikus mokėjo labai elegantiškai pasipuošti. Tačiau kasdien rengėsi kukliai, nevengė namų ūkio darbų.

Grinių vaikams buvo nelengva augti žandarų persekiojamoje šeimoje. Gelbėjo tai, kad abu tėvai turėjo išskirtinį humoro jausmą. Apie 1906 metus šeima, vaikų džiaugsmui, įsigijo mažą šunelį ir Vilniaus žandarų pulkininko garbei pavadino Šebeku.

Šeimos tragedija

1914 metų rudenį artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui Grinių šeima iš Marijampolės išvyko į Rytus. Apsistojus Jeleco mieste, Joana susirgo plaučių uždegimu, jis perėjo į džiovą. Kazys Grinius ėmė ieškoti daktaro vietos Šiaurės Kaukaze dėl sergančiai žmonai palankaus klimato. Kitais metais Joana su vaikais apsigyveno Kislovodske, ten gimnazijoje vaikai galėjo tęsti mokslus. Kazys kurį laiką gyveno atskirai, gavęs darbą karo ligoninėje netoli Grozno.

1917 metų pabaigoje Kazys Grinius persikėlė pas šeimą į Kislovodską, dirbo vietos ligoninėje. Po revoliucijos prasidėjo neramūs laikai, 1918-aisiais Kislovodską paeiliui buvo užėmusios tai baltoji, tai raudonoji armijos. 1918 metų spalio 8 dieną įvyko tragedija – miestą užėmus raudoniesiems, į Grinių namus įsiveržė plėšikaujantys kareiviai. Susigrobę, ką rado, plėšikai nenorėjo palikti liudininkų ir šovė į tada namuose buvusias Joaną ir dukrą Gražiną.

Sūnus Jurgis spėjo pasislėpti, o banditams išėjus pakvietė pagalbą. Joanai padėti jau nebuvo galima, ji mirė iš karto, šešiolikmetė Gražina dar kvėpavo. Kazys Grinius nugabeno ją į ligoninę, mergaitę su peršauta galva skubiai operavo. Nors tėvas darė, ką galėjo, po trijų savaičių Gražina mirė. Palaidojęs žmoną ir dukrą Kislovodsko stačiatikių kapinėse, Kazys Grinius liko su sūnumi Jurgiuku. Vyresnysis sūnus Kazys buvo kiek anksčiau savanoriu įstojęs į baltagvardiečių gretas.

Per Prancūziją – į nepriklausomą Lietuvą

1919-ųjų pavasarį atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Laivu iš Novorosijsko Kazys Grinius su abiem sūnumis išvyko į Prancūziją. Karantino metu netoli Marselio įrengtoje stovykloje trylikametis sūnus Jurgis apsikrėtė tymais ir mirė. Iš visos šeimos liko tik tėvas ir dvidešimtmetis sūnus Kazys.

Tuo metu Paryžiuje vyko Taikos konferencija, joje dalyvavo ir lietuvių delegacija. Kai kuriuos iš delegatų Kazys Grinius pažinojo, todėl nuvyko į Paryžių padėti kolegoms. Sūnų Kazį, jau suaugusį vaikiną, traukė armija, todėl jis prisidėjo prie Lietuvos armiją kuriančios organizacijos. Daktaras Kazys Grinius vadovavo Repatriacinei komisijai. Būdamas Paryžiuje gavo lietuvišką pasą, kuriame pirmą kartą oficialiai buvo įrašyta jo sulietuvinta pavardė – Grinius. Iki tol dokumentuose rašydavo „Grinevičius“.

1919 metų pabaigoje grįžęs į nepriklausomą Lietuvą įsikūrė Marijampolėje, vėl ėmėsi gydytojo praktikos, buvo išrinktas miesto tarybos pirmininku. 1920-aisiais kaip socialistų liaudininkų demokratų ir valstiečių bloko atstovas išrinktas į Seimą. Tais pačiais metais Kazys Grinius tapo ministru pirmininku ir vadovavo vyriausybei iki 1922-ųjų. Kolegas tuomet labai stebino, o gal net ir piktino vienas jo asmenybės bruožas – principinis taupumas. Jis nesinaudojo valdžios privilegijomis, privačiais reikalais keliavo viešuoju transportu, o namo iš darbo dažniausiai eidavo pėsčias – pabrėždavo, kad taip taupo jaunos valstybės lėšas ir vaikščiodamas gerina savo sveikatą.

Palikęs vyriausybę Kazys Grinius įsidarbino Kauno savivaldybėje, buvo miesto Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas, Pieno lašo draugijos pirmininkas. Dirbdamas pagal specialybę daug nuveikė Lietuvos sveikatos apsaugos srityje. Visą gyvenimą akcentavo ne gydymo, bet profilaktikos svarbą, mokė žmones sveikos gyvensenos, higienos, rašė apie tai knygas, straipsnius.

Vesti – tik kadencijai pasibaigus

Darbas suvedė Kazį su antrąja gyvenimo moterimi. Kartą jis dalyvavo Kauno ligoninės atidarymo baliuje ir prie stalo šalia jo buvo pasodinta jauna, išvaizdi gailestingoji sesuo Kristina. Norėdama pasitarnauti aukštam pareigūnui, ji paklausė, ką šis mėgsta, – norėjo pasiūlyti vaišių. Kazys Grinius atsakė šelmiškai: geras knygas ir gražias moteris. Atsakymas Kristiną suintrigavo. Netikėta pažintis peraugo į draugystę, Kazys ir Kristina ėmė susitikinėti. Kaziui tuomet buvo jau beveik šešiasdešimt metų, Kristinai – trisdešimt, tačiau amžiaus skirtumas porai netrukdė. Į pašaipas jiedu taip pat nekreipė dėmesio.

Kristina Arsaitė buvo savarankiška, įdomi moteris. Gimė Rusijoje, Saratove, vaikystėje su tėvais atvyko į Lietuvą, mokėsi Kauno gimnazijoje, studijavo teisę Maskvos ir Kauno universitetuose. Su Kaziu Griniumi ją siejo išgyvenimai dėl artimo žmogaus netekties. Kristinos vyras Orlovas-Rumiancevas priklausė antisovietinei organizacijai, išvyko su slapta užduotimi į Rusiją ir dingo. Kad galėtų pragyventi, moteris įsidarbino gailestingąja seserimi Pieno lašo draugijoje.

1926 metų vasarą įvykę Seimo rinkimai pakeitė politinių jėgų pusiausvyrą. Netrukus naujas Seimas rinko Lietuvos prezidentą. Pirmą kartą šalies istorijoje į prezidento postą kandidatavo ir moterys: Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Svaria balsų dauguma nugalėjo Kazys Grinius. Jis surinko 50 balsų, būsimas tautos vadas Antanas Smetona – du, abi moterys po vieną. Skaitydamas prezidento priesaiką Kazys Grinius nepaminėjo Dievo, liko ištikimas savo įsitikinimams.

Ėmęsis darbų, Kazys Grinius nutraukė susitikimus su Kristina, pažadėjęs vesti, kai baigsis jo prezidentinė kadencija. Net neįtarė, kad dar metams nepraėjus galės įvykdyti duotą pažadą. Gruodžio 17-osios naktį, Kazio Griniaus šešiasdešimtmečio jubiliejaus išvakarėse, įvyko karinis perversmas ir valdžios vairą perėmė Antanas Smetona. Nenorėdamas sukelti vidaus karo Grinius atsisakė savo įgaliojimų, prašydamas iš naujosios valdžios svarbiausio dalyko – vadovautis Konstitucija.

Tais pačiais metais – ir sūnus, ir anūkas

1927-ųjų pradžioje Kazys Grinius kreipėsi į kunigą Juozą Tumą dėl vedybų, tačiau vyskupas leidimo nedavė dėl neaiškaus Kristinos statuso. Kaune civilinės metrikacijos dar nebuvo, todėl laisvamanis Kazys sutiko tuoktis stačiatikės Kristinos bažnyčioje. 1927 metų vasario 23 dieną Kauno Voskresenijos cerkvėje Kazys ir Kristina susituokė. Pora apsigyveno Kristinos nuomojamame bute, po metų persikraustė į nuosavą namą Žaliakalnyje.

1927-ųjų spalio 2-ąją Griniams gimė sūnus. Kristina norėjo duoti vaikui Levo vardą, bet sutuoktinis nesutiko pavadinti sūnaus rusiškai. Ir šioje situacijoje pora rado demokratišką išeitį: išvertė vardą į lietuvių kalbą ir pavadino atžalą Liūtu. Ištikimas savo įsitikinimams tėvas vaiko nekrikštijo sakydamas, kad užaugęs sūnus galės pats nuspręsti, ar nori priklausyti bažnyčiai, ir pasirinkti, kuriai. Įdomu tai, kad keletu mėnesių anksčiau nei Liūtas Kaziui Griniui gimė anūkas Algis. Vėlyva tėvystė 60-mečio vyro nevargino, jis buvo stiprios sveikatos, tik regėjimas silpo, tad teko nešioti storų stiklų akinius.

Vargas dėl gerbėjų

Kristina buvo rūpestinga žmona, bet, kaip ir jos pirmtakė Joana, nenorėjo užsidaryti namuose. Kiek paauginusi sūnelį moteris rado įdomų hobį – filateliją. Pasinėrusi į šią veiklą pirko, mainė ir pardavinėjo retus pašto ženklus, dažnai šiuo tikslu keliavo į užsienį. Buvo sukaupusi vertingą kolekciją, ją paaukojo Antrojo pasaulinio karo metais, kad ištrauktų iš gestapo sūnų Liūtą ir grąžintų ištremtą į kaimą vyrą.

Apie šešiasdešimtmečio Kazio Griniaus populiarumą tarp moterų Kristina pasakojo laiške vyro broliui į Ameriką. Skųsdamasi armija vyro gerbėjų, rašė: „Taigi vargas yra kova su moterimis, nes kovoti turiu nuolat, kad vyro man neatmuštų, bet jis tuo tarpu dar laikosi, tai gal ir toliau pavyks man laimėti...“

Iki pat pragaištingų 1940-ųjų Kazys Grinius gyveno ramų ir laimingą šeimyninį gyvenimą. Nuo politikos visai nenusišalino, liko akylus stebėtojas, pasyvios opozicijos lyderis, liaudininkų garbės pirmininkas. Išoriškai Kazys Grinius atrodė stojiškas, ramus, gal net sausas, tačiau savoje kompanijoje atsiskleisdavo kaip smagus, gerą humoro jausmą turintis žmogus. Jo pomėgiai smarkiai skyrėsi nuo to meto politikų, kino ir teatro Kazys nelankė, šokti nemokėjo, kortomis nelošė, alkoholiu nepiktnaudžiavo. Laisvu laiku mėgo ilgus pasivaikščiojimus ar darbą sode. Sveiki įpročiai padėjo Kaziui Griniui ilgus metus išlaikyti gerą fizinę būklę ir šviesų protą.

Emigruoti sunku, bet būtina

Karui baigiantis Kristina ėmė raginti vyrą bėgti į Vakarus. Ji suprato, kad sovietai nepažiūrės pro pirštus į jos bendravimą su vokiečiais, kai siekė išgelbėti į gestapo akiratį pakliuvusį sūnų. Kazys labai nenorėjo palikti Lietuvos, apsisprendimą nulėmė sūnaus Liūto padėtis. Rudenį jam turėjo sukakti septyniolika, taigi, užėjus sovietams, vaikinui būtų likę du keliai: į sovietų armiją arba į mišką pas partizanus. Delsę, kiek tik buvo įmanoma, galiausiai 1944 metų vasarą Griniai išvyko į Vokietiją. 1946-aisiais persikėlė į JAV, kur jau gyveno vyresniojo sūnaus Kazio šeima ir trys Griniaus broliai.

Atvykusiam į JAV Kaziui Griniui suėjo aštuoniasdešimt, sveikata jau buvo pradėjusi šlubuoti. Kristinai teko išlaikyti vyrą, ji vėl įsidarbino gailestingąja seserimi ligoninėje. Būdamas šviesaus proto, paskutinius savo gyvenimo metus Kazys Grinius labai daug rašė, paliko atsiminimus, laiškų ir dokumentų, taip pat medicininių terminų žodyną. Kartkartėmis Kazys Grinius savo mintis išsakydavo JAV žiniasklaidoje, primindavo apie Lietuvos padėtį, skatindavo išeivius nenuleisti rankų, kovoti ir tikėti.

Urna grįžo į nepriklausomą Lietuvą

1950 metų birželio 4 dieną Kazys Grinius mirė. 84-uosius einančio daktaro gyvybę pasiglemžė plaučių vėžys. Iki paskutinės minutės šalia jo buvo žmona Kristina ir sūnus Liūtas. Kazio Griniaus palaikai paskutine valia turėjo būti kremuoti ir, atėjus laikui, parvežti į nepriklausomą Lietuvą. 1994-aisiais urna su daktaro Kazio Griniaus pelenais pargabenta į Lietuvą ir įmūryta į paminklą Maumedžių giraitėje, netoli gimtojo Selemos Būdos kaimo.

Kristina Grinienė pergyveno vyrą trisdešimt septyneriais metais. Jos kūnas buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Vašingtono miesto, kuriame gyveno po Kazio mirties.