„Man dveji metai, aš – Goda Maksvytytė. Mano tėtis žaidžia krepšinį. Jis – čempionas“, – išpyškina liepos pabaigoje Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinę ant aukščiausios Europos čempionato garbės pakylos nuvedusio trenerio Kazio Maksvyčio (35) dukrytė ir glusteli jam prie peties.
„Pasiilgau“, – jis pats šypsosi plačiai ir nesumeluotai, kelioms dienoms ištrūkęs į kaimo turizmo sodybą, kur po įtempto sezono ilsisi su šeima ir bičiuliais. Prie mūsų, įsitaisiusių terasoje virš ežero, vežimėlį su antrąja dukrele – vos dviejų su puse mėnesio Greta, prisistumia Kazio Maksvyčio žmona Eglė (30), treneris dar labiau sukrunta: „Mažosios beveik nemačiau – vos gimė, išvažiavau į treniruočių stovyklą, paskui čempionatas truko dvi savaites. Grįžau – tarsi iš naujo teko susipažinti. Šeimoje, kitaip nei krepšinyje, man tenka atsarginio vaidmuo. Čia Eglė laiko visus kampus. Krepšinis mane verčia būti griežtą, gal net šiurkštų, o tos mergaitės, kurioms reikia švelnumo, – tikra atsvara.“
Kad ir šeimoje Kazys – ne šiaip suolą trinantis atsarginis, nesunku įsitikinti: vos Eglei užsiėmus su vyresnėle, akimirksniu pastebi, jog nukrito mažosios vežimėlį nuo uodų saugantis tinklelis. Prabudusią mergytę čiumpa į glėbį, labinasi, myluoja ir kartoja, jog dukrytė – mažutėlis žmogutis – ir yra didžiausia vertybė, tikrai didesnė nei lietuvių dažnai sudievintas, sureikšmintas krepšinis. Na, taip, Kazys ir pats iš tų, kurie šį sportą kelia į padanges ir juo taip tiki...
Suskambus mobiliajam telefonui, jis tarsi persimaino, ima kalbėti beveik nesuprantamai – tikras žemaitis su savo gimtojo miestelio – Darbėnų – seniūnu kitaip niekada nesišneka. Ten jam, visų mylimam, rengiamas sutikimas, reikia derinti detales. „Pernai darbėniškiai pasistengė išrūpinti Kretingos rajono garbės piliečio vardą. Tikiuosi, jų nenuvyliau. Labai reikia į tėviškę nulėkti – laukia ten visi. Pasibaigus čempionatui po visų priėmimų tik dabar atsipūčiau – radote Aukštaitijos „Brazylijoj“ atsipalaidavusį ir pagaliau be kostiumo – su šortais“, – juokiasi.
Turėtų būti liūdna atsisveikinti su rinktine, kurios narius nuo penkiolikos metų išmokėte būti čempionais?
Iš karto po Europos čempionato atrodė, kad pavargome ne tik fiziškai, bet ir vienas nuo kito. Aišku, praeina laiko, ataušti, pažiūri rungtynių kartojimus... Gaila skirtis. Bet juk gyvenimas tuo nesustojo – išleidau savo jaunimą į vyrų krepšinį.
Kaip, sakykit, įmanoma sutramdyti tokį būrį jaunuolių, kurių vienas komandoje jau su barzda, kitas – dar vaikas?
Nelengva. Ir šitos komandos žaidėjai – su charakteriais, kurie aikštėje padeda laimėti, bet gyvenime nėra lengvi. Man gal paprasčiau buvo dėl to, kad juos nuo mažens pažinojau. Kai tik pradėjau dirbti treneriu Kauno krepšinio mokykloje, kai kurie jų ten atėjo sportuoti. Mūsų komanda žaidė su kitomis, kuriose buvo tos rinktinės krepšininkų. Taip ir spėjau perprasti, kurį galima išbarti, o kuriam ant karštųjų geriau nieko griežčiau nesakyti. Stengiausi būti vyresniu jų draugu, bet tekdavo ir kitokių vaidmenų. Ypač – šįmet, kai visi patyrėme tiek psichologinių pakilimų, nuosmukių. Itin daug pykčio komandos viduje buvo pralaimėjus latviams. Tačiau išsiaiškinom, pabandėm sutvarkyti psichologinį klimatą. Išlipti iš duobės nebuvo lengva, bet laimėjome. Vadinasi, išlipome...
Ir kaip tai daroma? Tiesiog kalbatės?
Taip. Ir bendrai su visais, ir atskirai su kiekvienu. Pasistengėme neigiamas emocijas užgožti, paskui jau ėmėmės krepšinio niuansų: kas kada žaidė individualiai, kas gynyboje ilsėjosi. Buvo ir griežtų kalbų, ir piktų, ir paglostymo. Visais būdais bandėme pažadinti komandą.
Su penkiolikmečiais tekdavo kalbėtis vienaip, o dvidešimtmečiai – suaugę vyrai.
Žinoma, pokalbiai kitokie. Su penkiolikmečiais, tiesą sakant, buvo daug lengviau, nors, tik pradėjęs dirbti su ta rinktine, patirties daug mažiau turėjau.
Pakaktų jėgų ir ūpo imtis auginti dar vieną rinktinę nuo jaunučių iki vyrų?
Kodėl gi ne? Nors, aišku, dabar norėčiau save ir vyrų krepšinyje išbandyti, kur dar nearti dirvonai.
Iš Vilniaus, kur dirbote su „Sakalais“, keliatės į Klaipėdą treniruoti „Neptūno“ komandos, kuri pirmąsyk žais VTB Vieningosios lygos čempionate. Nauji iššūkiai ir jums, ir šeimai.
Eglė: Kol mergytės mažos, galiu keliauti su Kaziu bet kur. Klaipėda – man mielas miestas. Be to, ten daug jo draugų, giminių. Manau, gyvensime aktyviai ir įdomiai.
Kazys: Trenerio darbas – nedėkingas. Visada tarsi ant lagaminų. Streso nemažai, visi nori pergalių, nors, kaip sakė Kurtinaitis, krepšinyje gerai abiem nebus, laimės vienas. Kažkas neišvengiamai turi ir pralaimėti.
Egle, kur tą dėl krepšinio pamišusį Kazį sutikote?
Eglė: Kaune, viename klube. Susitiko žvilgsniai. Kazys užkalbino...
Kazys: Ir iki dabar dar kalbamės.
Papirko geru savo būdu?
Eglė: Gal greičiau humoro jausmu. O šiaip jis išties gerietis. Nė vieno blogo atsiliepimo nesu girdėjusi. Nuoširdus, vienodai rastų bendrą kalbą su jaunu, senu, prezidentu ar gatvės valkata.
Kazys: Stengiuosi gražiai bendrauti su žmonėmis. Juk kiekviena sutikta moteris – kažkieno mama, teta, kiekvienas mano auklėtinis – sūnus, kažkam bus tėvas. Sulaukiu pastabų, kad per daug teigiamai į visus žiūriu.
Eglė: Man kartais tas bruožas nepatinka. Po kiekvieno čempionato daugybė žmonių nori su Kaziu susitikti, paspausti ranką, o aš jo taip laukiu, noriu, kad pradžioje su mumis pabūtų. Užtat ir organizavau mūsų bendrą gimtadienio vakarėlį bei sutikimą po Europos čempionato, kad vienas vakaras su didele kompanija atstotų penkis su mažesnėmis.
Pati savo karjerą paaukojote dėl vyro?
Eglė: Man atrodo, kai šeimoje abu neria į karjerą, ne itin kas išeina. Kuriam nors reikia pasiaukoti. Kai visi skuba manęs užjausti, kaip sunku su tokį darbą dirbančiu vyru, per daug nesileidžiu į kalbas. Išmokau puikiai abi dukras miegančias laiptais namo užsinešti. Stengiuosi ieškoti situacijos pliusų. Juk labai gerai, kad per tuos čempionatus pabūname atskirai. Pasiilgsti, pamatai, kaip myli tą žmogų, kurio vis kažkiek laiko nematai.
Tik įsivažiuoti į rutiną po to, kai jis parvyksta, būna sunkiau. Aš jau būnu įpratusi vienaip viską tvarkytis, kai grįžta Kazys, iš naujo pratinamės visi kartu šeimos reikalus dėliotis.
Jums pačiai sportas įdomus – esate krepšinio fanė?
Eglė: Gal labiau – Kazio fanė... Vyrų rinktinės žaidimą stebiu, bet daugiau tuo sportu domėjausi iki kol Kazys atsirado mano gyvenime. Kai susitikome, krepšinio pasidarė jau per daug. Be to, gimus vaikams, tempas tapo visai kitas, laiko mažiau. Radusi progą Kazio vis stengiuosi išklausinėti detalių, bet jis kartais pyksta: „Kam klausinėji, jei nelabai nusimanai?“
Goda yra didžioji mūsų krepšinio aistruolė. Kai pirmąsyk per televizorių pamatė tėtį, ėmė glostyti ekraną. Pirmi jo čempionatai man buvo labai įtempti, bet bėgant metams viskas vis ramiau. Aišku, jaudinuosi. Ypač kai Kazį parodo. O tuos trenerius kameros taip retai pritraukia... Bet skiriu, ar ramus, ar įsitempęs – visos išraiškos man pažįstamos. Kazio mama reaguoja jautriau. Ji net nežiūrėdavo rungtynių, paskambindavau po kiekvienų ir informuodavau, kaip ten kas.
O koks Kazys šeimos krepšinio aikštėje?
Kazys: Nekoks... Porą kartų pralaimėjęs lažybas žmonai, gaminau valgį. Ir visai neblogai pavyko. Vis pažadu, kad imsiuosi padėti daugiau, nes šeimos sferoje Eglei tenka visi virškrūviai. Kai galiu, stengiuosi užsiimti vaikais, sauskelnes mielai keičiu. Kažkada net mama nusistebėjo. Aiškinau jai, jog ne tie laikai, kai vyrai vystyklų nekeisdavo. Kai žmona klausia, ko parvažiavęs iš čempionatų labiausiai noriu, atsakau, jog tik ramybės. Darbe tiek emocijų, iškrovos. Namai – vieta, kur gali atsipalaiduot ir nurimt.
Ką dabar, iki sezono, dar nuveiksite?
Labai reikia į tėviškę. Ten – tėvai, dvi seserys, sūnėnai. Užaugau visų mylimas, šeimos pagrandukas. Kai nuvažiuosiu, su artimaisiais pergalę atšvęsime, nors mama ir tetos po to, kai Europos čempionato finalą laimėjome vos vienu tašku, skundėsi: „Dar daugiau tokių rungtynių – į kapus mus nuvarysi.“ Paties organizmas tą stresą atlaiko. Gal vėliau kada sveikata ką nors apie tai pasakys. O kol kas viskas normaliai – išgyveni, kaip ir visi, nekietai miegi, lauki rungtynių, bet kai laimi, vėl viskas gerai...