Kėdžių verslą įkūrusi lietuvė: „Tokio, kaip mano vyras, linkiu kiekvienai“
Universitete Austėja Kazlauskaitė (27) mokėsi verslo vadybos, dabar kaunietė džiaugiasi galinti dirbti pagal specialybę. „The Chairs“ – Austėjos kūdikis. 2014 metais įkurtą kėdžių verslą mergina apibūdina taip efektingai, kad dauguma žmonių jau nebesistebi tokia neįprasta jos idėja.
„Susėdus ant kėdžių įvyksta geriausi dalykai“, – šypsosi jaunosios kartos verslininkė A. Kazlauskaitė.
Austėja visuomet domėjosi baldais, interjeru. Jos mintys, kaip sako pati mergina, lengvai sugulė kiekvieną kartą keliaujant svetur ir stebint aplinką.
„Žvalgydavausi po žmonių namus ir vertindavau jų poreikius: buvo aišku, kad kurti savo erdvę – didžiulis malonumas.
Todėl ir pradėjau kolekcionuoti patinkančias kėdes, kurios vėliau atsidūrė sandėlyje, parduotuvėse, baldų salonuose, galiausiai namuose ir baruose.
Pačios kėdės gimsta visame pasaulyje. Kol kas patys negaminame, nes norisi išlaikyti protingą kainą. To padaryti nepavyktų, jei gamintume nedideliais kiekiais patys. Kiekvienais metais aplankome po 4-5 pasaulines baldų parodas, po jų visada pasipildo kėdžių asortimentas.
Neslėpsime, ne visada pavyksta atrinkti aukso grynuolius, kai kurios kėdės namus atranda tik po metų ar kelių, bet nesinori būti nuobodiems, visada kirba mintis įtraukti į kolekciją kažką keisto“, – pasakoja Austėja.
Dalyvausite Kaune vyksiančiame renginyje „Ką darai, daryk gerai“. Ten pirmą kartą pasakosite kitiems savo verslo atsiradimo istoriją?
Taip, tačiau tai nebus viena iš „sėkmės istorijų“. Pačiai būtų nuobodu klausytis apie sėkmę ir vien tik sėkmę.
Trumpai užsiminsiu apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, bet likusį laiką skirsiu kalbėdama apie draugystę su klientu, reklamą ir klaidas.
Jūsų gyvenime kalidų, susijusių su verslu, daug buvo?
Per 4 metus pridariau jų nemažai. Kartais pakišdavo koją maksimalizmas, o kartais tiesiog būdavau naivi ir neperprasdavau verslo suktybių.
Dirbu su daugiau nei dešimčia skirtingų šalių, darbas su kiekviena iš jų turi savų subtilybių, teko išmokti bendrauti su itin įvairiais žmonėmis.
Kodėl būtent kėdės? Ne stalai, ne kiti baldai...
Kėdės todėl, kad tai man mieliausias baldas namuose. Be to jog šis baldas turi pilną potencialą būti kambario „vinimi“. Labiausiai mane džiugina tai, jog susėdus ant kėdžių įvyksta geriausi dalykai. Mes vakarieniaujame, ilsimės, dalijamės įspūdžiais.
Ko reikia, kad verslo idėja taptų realybe?
Drąsos. Daugelis turime gerų įdėjų, bet pristingame drąsos jas įgyvendinti.
Sunku sukaupti jėgas ir ieškoti pradinių kapitalo šaltinių, sunku pasitikėti savimi ir įtikinti kitus.
Tad jei mylimasis ar draugė turi idėją, bet vis delsia – padrąsinkime juos.
Kiek pastangų ir laiko kainuoja tokia veikla? Apibūdinkite savo darbo dieną.
Nesu darboholikė, o dažnai ir nejaučiu, kad DIRBU. Tikriausiai dėl to, kad sritis man patinka.
Labai įkvėpia pirkėjų atsiliepimai, gavus nuotraukas kaip kėdės įsikūrė jų namuose, restoranuose, viešbučiuose tiesiog prisipildau energijos.
Tai – aukščiausias atlygis už triūsą. Neturiu šabloninės darbo dienos, dažnai laiką leidžiu baldų parodose arba keliauju su vyru, jiis būriavimo instruktorius, lekia ten kur yra vėjo.
Tokio verslo konkurencija Lietuvoje didžiulė?
Lietuva garsėja kaip baldininkų kraštas, bet specializuotų kėdžių parduotuvių nėra daug. Man visada patikdavo „vienos prekės“ konceptas – šviežios duonos eiti į kepyklėlę, o ne į didelę maisto prekių parduotuvę ir panašiai.
Manau tokiu principu yra įsigilinama į vieną sritį ir tampama ekspertu, o pirkėjai labai jautrūs ir tai greitai pastebi.
Tiesa, kad kūrybai jus įkvepia meilė vyrui? Kiek laiko esate kartu?
Esame pažįstami nuo paauglystės, vedę keletą metų. Jis pozityviausias kada nors sutiktas žmogus. Niekad nemačiau jo nelaimingo ar susikrimtusio dėl smulkmenų. Žinau, kad skamba neįtikėtinai, bet tai tiesa. Ši jo harmonija mane ramina ir įkvėpia naujiems projektams, darbams. Linkiu kiekvienai tokio palaikytojo.