Keisčiausios žirgų lenktynės – „Palio di Siena“
Prieš porą metų, kai pirmą kartą per TV išvydau "Palio di Siena" lenktynes (jos truko vos tris ar keturias minutes), pagalvojau – tiek triukšmo dėl trijų lenktynių ratų. Nežinojau, kad apie žirgų lenktynes Sienoje rašomos knygos, o pasirengimas ir įvairios ceremonijos yra taip pat svarbu, kaip ir pačios lenktynės. Tai – ne turistams skirtas renginys, tai – šimtametės tradicijos (kai kurios taisyklės nepasikeitė nuo pirmųjų lenktynių 1644 m.), tai – garbės reikalas, tai – svarbiausias metų įvykis, kuriam ruošiamasi ilgus mėnesius, gal net ištisus metus.
Šiek tiek istorijos
Lenktynių istorija, kaip dažniausiai nutinka ypač seniems ir nepaprastiems renginiams, ilga ir paini, menanti XII–XIII amžius, kai daugelis Italijos miestų rengdavo žirgų lenktynes – ne tik kaip spektaklį miestiečiams, bet ir kaip būdą parodyti, kuri iš kilmingųjų miesto šeimų yra galingiausia. Siena nebuvo išimtis, net, atvirkščiai – viduramžiais čia vykdavo daugybė varžybų ir žaidimų (žirgų lenktynės, kovos mediniais kardais ar kumščiais, jaučių gaudynės ir kt.). Dauguma iš renginių ir miesto švenčių buvo lydimi puošnių eisenų, alegorinių figūrų, milžiniškų platformų graikų mitologijos tema. Ilgainiui žaidimai tapo ne tik aukštuomenės privilegija, bet ir viso miesto ir jo gyventojų tradicija.
Lenktynių pavadinimas ir žodis „palio“ vartojamas ne tik Sienoje, bet ir kituose Italijos miestuose, kur vyksta panašios varžybos. Pats žodis „palio“ simbolizuoja atlygį – lotyniškai pallium reiškia vilnos apsiaustą. Dabar „palio“ yra gobelenas, atitenkantis lenktynes laimėjusio miesto kvartalo bažnyčiai (juo kartais papuošiamas net altorius). Prieš keletą amžių nutikdavo ir taip – laimėtojas gobeleną grąžindavo ir vietoj jo gaudavo piniginį atlygį, kurį galėdavo panaudoti kvartalo bendruomenės labui.
1555 metais prasidėjęs Sienos karas buvo lemiamas Palio di Siena tradicijoms. O nutiko štai kas. Vienas alkoholio padauginęs ispanas nusprendė savotiškai pasilinksminti, išsitraukė šautuvą, nusitaikė į skulptūrą, vaizduojančią Kristų, ir šovė į ją. Tačiau paspaudus gaiduką ginklas sprogo ir nužudė kareivį. Stebuklas, anot sieniečių, įvyko liepos antrąją dieną, tad imta ją švęsti kaip tą, kai Mergelė Marija išgelbėjo Sieną nuo okupantų. Be įvairių ceremonijų, šventėje pradėtas rengti ir Palio di Siena. Šis Palio skyrėsi nuo kitų tuo, jog jame dalyvavo skirtingų miesto rajonų gyventojai, paprasti miestiečiai, o ne kilmingieji. Lenktynės vykdavo Piazza del Campo aikštėje, o ne miesto gatvėmis, kaip tai daryta anksčiau. Beje, nuo 1701 metų imtas organizuoti ir antras Palio – rugpjūčio 16-ąją (14 ir 15 dienos jau buvo „užimtos“ kitų renginių), tad šventė sieniečių namuose tęsdavosi bene visą vasarą.
Le Contrade ir žirgai
Be miesto rajonų nebūtų ir lenktynių – Siena padalyta į septyniolika kvartalų (it. contrada), kurie išliko nepakitę nuo 1729 metų. Kiekviena contrada yra kaip mažytis miestas mieste, tikra maža valstybė, kuriai vadovauja prioras ir kapitonas, padedami dviejų trijų vietinių. Rajone būtinai stovi bažnyčia ir patalpos, kuriose saugoma visa contrados atributika (vėliavos, archyvas ir pan.). Įspūdingi contradų pavadinimai – „Drakonas“, „Banga“, „Sraigė“, „Žirafa“, „Pelėda“, „Vienaragis“ ir t. t. Kiekviena turi savo simbolį, šūkį, daugybę neįtikėtinų istorijų, anekdotų ir, žinoma, puikiai prižiūrėtą žirgą.
Rajonų gyvenimas ir santykiai – tikrų tikriausia muilo opera: čia egzistuoja sąjungininkai ir mirtini priešai. Ir, patikėkite, tai visai ne vaidyba, o tikri miesto gyventojų santykiai. Prieš lenktynes vyksta derybos tarp besibičiuliaujančių kvartalų ir visaip kenkiama priešams. Ne paslaptis, kad kartais siūlomos ir nemažos sumos pinigų tiems, kurie norėtų „pašalinti“ iš rungtynių vieną ar kitą žirgą, t. y. rungtynių metu užkirsti kelią priešininkui ar jį pargriauti. Įdomiausia, kad trys dienos prieš lenktynes vyksta loterija: kvartalų atstovai pristato lenktynėse dalyvausiančius žirgus, o vyriausiasis žirgininkas traukia burtus, kuri contrada kokiu žirgu lenktyniaus. Beje, Palio di Siena metu žirgai nakvoja miesto kvartalų teritorijose, tad triukšmadariams čia netgi pavojinga – Sienos gyventojai neatleidžia už lenktynių žirgo miego drumstimą.
Trys minutės šlovės
Lenktynių išvakarėse contradose rengiama bendra visos bendruomenės vakarienė, į kurią kviečiami ir miesto svečiai (bilietas kainuoja apie 10 eurų). Paprastai šventė vyksta atvirame ore, o dalyvių laukia čia pat pagamintas sotus itališkas maistas.
Ankstyvą lenktynių rytą laikomos specialios mišios, po jų vyksta paskutinės treniruotės, kiekviena contrada išrenka raitelį ir kostiumą, kuriuo jis vilkės lenktynių metu. Po pietų palaiminami žirgai ir raiteliai, iškilminga persirengėlių, vėliavininkų ir miesto valdžios atstovų eisena patraukia į pilnutėlę Piazza del Campo, kurioje nekantriai laukia tūkstančiai žiūrovų. Aikštė lenktynėms paruošiama paprastai: viduryje įsikuria žiūrovai, o palei aikštės perimetrą nutiesiamas bėgimo kelias – medinės sienos atskiria žiūrovus nuo žirgų, o grindinys padengiamas storu žemių sluoksniu.
Galiausiai 19 valandą duodamas ženklas ir lenktynės prasideda. Žirgams bėgant, slystant ir bandant nepargriūti posūkiuose, o raiteliams stengiantis išsilaikyti ant žirgų nugarų (lenktyniaujama be balnų) aistros tiesiog virte verda – tūkstančiai žiūrovų klykia, laukia klaidų, griuvimo ir, žinoma, laimėtojo.
Šiais metais rugpjūčio mėnesio lenktynės buvo ypač įspūdingos – pirmame rate griuvo net šeši žirgai, tad jas tęsė tik keturi likusieji. Keistosios žirgų lenktynės truko vos keturias minutes, tačiau Sienos gyventojams jos buvo bene pačios svarbiausios ir įtempčiausios metuose. Nugalėtoju tapo contrada di Valdimontone (liet. avino) raitelis Jonathanas Bartoletti. Jam iš karto buvo įteiktas gobelenas, visi kvartalo gyventojai rinkosi prie savo bažnyčios bei jos viduje ir ėjo švęsti pergalės. Žirgas ir raitelis tapo garbinamais herojais, o šventė trunka iki šiol!
Tekstas Dalios Smagurauskaitės