Keisti, bet labai mieli augintiniai

Ištikimieji sfinksai

Auginti šių kačių daugelis nesiryžta būtent dėl keistos jų išvaizdos. Mat tai vienintelės pasaulyje beplaukės katės. Labai trumpų, maždaug 2 mm ilgio plaukelių matosi tik ant jų skruostų, kojų, pėdučių ir uodegos. Taigi glostydama šią augintinę jauti ne kailiuko švelnumą, o kūno šilumą, sklindančią nuo plikos odos. Sfinksų mažyliai primena raukšlėtus kipšiukus, o juk tai, kas slepia bent mažiausią intrigą, visuomet šiek tiek baugina. Šių kačių išvaizda yra iš tiesų magiška. Didelės ausys, raukšlėtas kūnas ir visuomet tiesiai į šeimininko akis nukreiptas žvilgsnis neretai sudaro įspūdį, kad tai – agresyvus, įnoringas ir ne itin draugiškas gyvūnas. Tie, kurie vis dėlto bent kartą, nugalėję abejones, paima šią katę į rankas, įsitikina, kad jos nėra tokios nepatrauklios, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Priešingai – sužavi jų grakštūs judesiai, gracingas, stangrus kūnas, ori laikysena, aukštai iškelta galva (primenanti grakščią skulptūrėlę).

Šioms katėms lyg oras reikalingas žmogaus dėmesys ir draugija, nes jos yra švelnaus, prieraišaus būdo. Taigi jei ištisas dienas praleidžiate darbe, esate veikli ir nuolat užimta, tokia augintinė vargu ar tiks, nes bus pasmerkta vienatvei ir liūdesiui. Sfinksų katėms reikia nuolatinio fizinio kontakto, todėl jos labai mėgsta miegoti ant šeimininko rankų, įsikurti lovoje ar netgi nakvoti po antklode. Šių kačių augintojai juokauja, kad sfinksai dažnai elgiasi taip, lyg nelaikytų savęs katėmis. Laikydama sfinksą, nepatirsi agresijos, užtat gerų emocijų, žaismingumo ir gyvybingumo – per akis. Šios katės nebijo ir elgiasi draugiškai su šunimis ir kitų veislių katėmis, yra kantrios ir sugeba prisiderinti prie bet kokios situacijos, todėl puikiai jaučiasi kačių parodose. Be to, šios katės – tikras išsigelbėjimas alergiškiems ir pedantišką tvarką mėgstantiems žmonėms. Tiesa, lietuviškom sąlygom sfinksai neišgyventų lauke, jiems būtinai reikia jaukių namų ir dėmesingų šeimininkų.

Kinų plikieji kuoduotieji šunys – tarsi ekstrasensai

Yra dvi šių šunelių atmainos – plaukuotieji ir plikieji. Plikųjų būna plaukuotos ausys, galva, uodegos galas ir letenos. Plikosios kūno sritys – švelnios ir šiltos. Kadangi šie šuneliai nedideli (šunų aukštis ties gogu – 28–33 cm, kalių – 23–30 cm), juos galima laikyti netgi nedideliame bute. Sakoma, kad svarbiausia šių šunelių paskirtis – suteikti džiaugsmo savo šeimininkams. Jie tarsi ekstrasensai puikiai jaučia ir moka pakelti savo šeimininkams nuotaiką, pašalinti stresą. Nepaisant savo neįprastos išvaizdos, jie turi tikrai daug privalumų – yra ištvermingi, linksmi, gudrūs, stiprios sveikatos, lengvai auklėjami, inteligentiški, mėgsta bendrauti. Ir tikrai nėra atgrasu prisiliesti prie beplaukio jų kūno, nuo kurio sklinda maloni šiluma. Šių šunelių oda visuomet bus švelni, jei ją nuolat tepsite drėkinamaisiais losjonais. Ji gali būti įvairių spalvų: lygi ar dėmėta, tačiau daugelis augintojų pirmenybę teikia tamsiai spalvai.

Šie augintiniai tiesiog idealūs kenčiantiems nuo didžiausios XXI a. rykštės – alergijos. Mat jų plaukų struktūra primena žmonių plaukus. Pasirinkusi tokį šunelį, galėsite būti rami, kad kilimų ir baldų nenuguls gausybė plaukų, kas paprastai nutinka, jei auginate kitų veislių šunelius. Tai – tikri namų šunys, kurie patogiau jaučiasi šeimininko lovoje nei jiems numatytoje namų kertėje. Jei namuose yra mažų vaikų, šie augintiniai jiems sudarys puikią draugiją, nes labai mėgsta šėlti, dūkti, siautėti ir yra labai energingi. Tiesa, su svetimais žmonėmis jie dažniausiai nelabai bičiuliaujasi, o reikalui esant, elgiasi drąsiai ir yra pasiruošę aršiai ginti savo šeimininką ir teritoriją. Žiemą šiuos šunelius vesti pasivaikščioti reikėtų aprengtus, kad neperšaltų, o vasarą saugoti jų kūną nuo saulės ir reguliariai patepti apsauginiais kremais. Be to, jų negalima auginti lauke. Įdomu tai, kad šie šuneliai dažniausiai mėgsta vegetarišką maistą - mielai ėda vaisius ir daržoves.

Aksolotlis – nei žuvis, nei roplys

Tai – visiškai unikalūs gyvūnai, uodeguoti varliagyviai, kurie sugeba daugintis lervų stadijoje. Jie yra įtraukti į nykstančių pasaulio gyvūnų sąrašą (CITES). Šie egzotiškos išvaizdos gyvūnai veisiasi gėlavandeniuose Meksikos kalnų ežeruose. Įsigyti jų galima egzotinių gyvūnų parduotuvėse. Ispaniškai jų pavadinimas reiškia „žaidžiantis vandenyje“. Aksolotliai šiek tiek panašūs į stambius tritonus. Storas jų kūnas, didelė ir plati, tarsi suplota galva su plačia burna ir mažomis, į viršų nukreiptomis akimis bei trim poromis išorinių žiaunų daugeliui kelia ne pačius maloniausius jausmus. Dėl šios priežasties  jie ne kartą buvo įtraukti į šlykščiausių arba įdomiausių pasaulio gyvūnų sąrašus.

Paprastai jie užauga iki 25–30 cm ilgio ir sveria per 300 g. Gyvena 8–15 metų, nelaisvėje – 10–12 metų. Šiuos augintinius nesudėtinga laikyti namuose. Reikalingas 4–5 l talpos akvariumas, vandens temperatūra turėtų siekti 15–20 °C. Kadangi jie kvėpuoja žiaunomis, plaučiais ir uodega, todėl gali išlįsti į vandens paviršių. Akvariume turėtų būti užtektinai augmenijos, kad gyvūnas galėtų saugiai pasislėpti. Be to, šie augintiniai nemėgsta ryškios šviesos. Aksolotlius gyvūnų mėgėjai dažnai renkasi todėl, kad tai lėti, ramūs, nereiklūs augintiniai. Tiesa, jų nereikėtų liesti rankomis. Gamtoje aksolotliai minta viskuo, ką gali pagauti ir suryti savo plačia burna. Pasitaiko, kad jie apgraužia vieni kitus, nors šiaip yra gana ištvermingi ir gali badauti net 2–3 savaites. Auginami akvariumuose dažniausiai šeriami gyvu maistu – sliekais, vandens vabzdžių arba trūklių lervomis. Greitai įpranta ėsti smulkiais gabaliukais supjaustytą jautieną, veršieną arba žuvį. Teoriškai įmanoma, kad šis gyvūnas iš jauno aksolotlio taptų suaugusia salamandra. Tokia metamorfozė galima sumažinus akvariume vandens kiekį ir įmaišius į vandenį atitinkamų medžiagų, tačiau taip elgtis nepatariama, kadangi sutrumpėja gyvūno gyvenimo trukmė, pakinta kūno temperatūra, o akvariumą tektų keisti terariumu. Beje, natūraliai gamtoje tokių pokyčių nevyksta.