Kur dedate kablelį? Esate iš tų, kurias tėvai ir giminės tarkuoja dėl noro paragauti daug gyvenimo skonių, dažnai keisti darbus, kartais – šalis ir gyvenimo draugus? Vis rašote ir rašote tą juodraštį, atidėdama švarraštį – šeimą, vaikus, butą, paskolas ir „rimtą“ karjerą neapibrėžtam „vėliau“?
Net jei darbas mėgstamas, niekas nėra apdraustas nuo to, kad apniks nuobodulys, ims trūkti idėjų, šviežesnio žvilgsnio į problemas, kad mintyse skambės „kaip man viskas įkyrėjo!“. Nuovargis, stresas ir amžinas bėgimas kartais taip palaužia, kad pavydžiai apžiūrinėjant draugų, kurie jau pusmetį keliauja po Aziją, nuotraukas socialiniuose tinkluose imama dairytis lengvesnio, bet nebūtinai geresnio kelio.
Kartais reikia tik atostogų, o kartais užtenka net įsimintino savaitgalio su daug miego valandų, kad tarsi nusibrauktum dulkes ir vėl galėtum be pasidygėjimo laukti naujos savaitės pradžios. Bet ką daryti, kai jau ilgai tarsi nepakeliamą krovinį tempi savo kūną į darbą, kuriame viskas erzina: nuo santykių su kolegomis ir bosu iki vis sudėtingėjančių užduočių ir nervingų klientų?
Kai darosi vis sunkiau rasti kalbą su gyvenimo draugu ar sutuoktiniu? Kai norisi išrėkti „nebegaliu!“? Kentėti ar ką nors keisti? Turbūt neverta skubėti ir nešti prašymą atleisti iš darbo ar tėkšti žmogui į akis, kad jis suėdė tavo jaunystę, tą patį vakarą, kai esi apimtas emocijų. Kartais naudinga tiesiog susirašyti: ko aš tikrai noriu? Kokie mano prioritetai? Tikslai? Vertybės? Bet čia svarbu būti nuoširdžiam su savimi: dažnai, net jei niekas nežvilgčioja per petį, mes stengiamės apsimesti geresni ir tauresni, nei esame...