Keistieji Adamsai: jų kūrėjas mėgo šlaistytis po kapines, domėjosi griaučiais ir piešdavo mirties scenas

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Įvairios kino versijos padėjo makabriškam klanui įsitvirtinti popkultūros siaubo mauzoliejuje. Tačiau kitaip nei Drakulą, Frankenšteiną, Vilkolakį ar kurį nors kitą siautėjantį beprotį, Adamsų šeimynėlę buvo ne tik sunku pamiršti, bet ir grąžinti į ekranus. 

1938-ųjų vasarą ryžtingai nusiteikęs prekeivis užklydo į atokų vaiduoklišką namą, kad parduotų „nevibruojantį begarsį“ dulkių siurblį kaip „pagalbininką namuose ir puikią laisvalaikio leidimo priemonę“, be kurios neįmanoma apsieiti. Vestibiulyje komivojažierių pasitiko liesa impozantiška dama ir brutalios išvaizdos milžinas elegantišku kostiumu. Antrame aukšte pro turėklus žvelgė paklaikusi mergaitė juodais plaukais. 

Žurnalo „The New Yorker“ komiksų skyrelio skaitytojams karikatūra patiko, o jos autorius už darbą gavo apvalią sumelę – 85 dolerius. Taip pirmą kartą visuomenei prisistatė tada dar bevardė šeimynėlė – ir tapo neatskiriama žurnalo pramoginių puslapių dalimi. Ilgainiui giminės klanas apaugo naujais nariais, jie įgavo individualių bruožų, įpročių ir priklausomybių. 

Juodojo humoro tėvas

Atrodytų, kad svarbiausias iš Adamsų – jų kūrėjas Charlesas Addamsas – buvo nerami siela ir vaikystėje patirtas nuoskaudas bei širdgėlą liejo „niujorkiečio“ puslapiuose. Iš tikrųjų viskas buvo priešingai. Charlesas gimė ir augo kaip vienintelis mylinčių tėvų vaikas. Savo biografei Lindai H. Davis, knygos „Charles Addams: A Cartoonist’s Life“ autorei, jis pasakojo: „Būtų atrodę įdomiau, jei mano vaikystė būtų buvusi siaubinga, – grandine prie geležinės lovos prirakintas vaikas, kuris kiekvieną dieną svaidosi „Alpo“ skardine su šunų ėdalu. Bet aš esu vienas tų keistuolių, kurių vaikystė tikrai buvo laiminga.“ 

Dar jis turėjo ne visai tradicinių pomėgių ir nebanalų humoro jausmą. Užaugęs Naujajame Džersyje, Guobų gatvėje (iš siaubo kino klasikos mums geriau žinomoje kaip košmarų), sename Viktorijos laikų name, mėgo šlaistytis po kapines, domėjosi griaučiais ir su malonumu piešdavo, pavyzdžiui, įvairias vokiečių kaizerio Vilhelmo II mirties scenas. Jo tėvas, tolimas JAV prezidentų Johno Adamso bei Johno Quincy Adamso giminaitis, buvo architektas, pats susijęs su vaizduojamuoju menu skatino sūnaus aistrą piešti.

Dar mokykloje Charlesas tapo žurnalo „Fluger“ redaktoriumi ir, naudodamasis tarnybine padėtimi, spausdindavo ten savo komiksus. Kiek pasimokęs universitetuose, pakluso širdies balsui ir galiausiai baigė Niujorko meno mokyklą. O išsiskyręs su savo alma mater įsidarbino žurnale „True Detective“ – ten retušuodavo lavonų nuotraukas. Charleso tai visai neglumino – jis tvirtino, kad „natūralūs lavonai gerokai įdomesni nei apdoroti“. Vis dėlto didžiausia jo svajonė buvo dirbti „The New Yorker“. Ji išsipildė 1940-aisiais, po to, kai ten atsirado serija publikacijų, tarp jų ir minėta karikatūra su komivojažieriumi. Redakcijoje Addamsas plušo iki pat mirties 1988 metais.

Jo karikatūros buvo geriausias racionalaus juodojo humoro pavyzdys. Jaunojo dailininko darbai priminė mišrainę iš Edgaro Allano Poe ir Jerome’o K. Jerome’o romanų: du šaukšteliai gotikinio šiurpo, pora žiupsnelių gyvenimiško purvo ir trys samčiai ironijos. 

Kad geriau įsivaizduotume, ką ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje puritoniškoje Amerikoje reiškė Addamso karikatūros, štai iliustracija. Virtuvėje moteris raiko duoną ir kalbasi: „Aš ir sakau, mielasis, – tave iš tikrųjų atnešė gandras.“ Prie stalelio ant kėdutės sėdi vaikas sportiniais marškinėliais, ilgu raudonu snapu ir gandro kojomis. 

Pirmosios iliustracijos, kurias buvo galima priskirti būsimam ciklui, pasirodė 1938 metais. Tačiau šeimynėlė, kuriai autorius davė savo pavardę, gausėjo palaipsniui. Addamsas buvo puikus karikatūristas, turintis gerą stiliaus jausmą, todėl jo personažai – estetai ir hedonistai. Jie – turtingi aristokratai, gyvena sename gotikiniame name, važinėjasi geru automobiliu, turi net kompiuterį, keistai atrodo, ekscentriškai elgiasi ir visiškai nesuka galvos dėl to, ką apie juos mano kiti. Dailininkas juos sukūrė norėdamas pasišaipyti iš klasikinės amerikietiškos šeimos – turtingos, gerbiamos, lydimos sėkmės ir keliančios kaimynų pavydą. 

Charlesas Addamsas ir pats nesibodėjo hedonistinio gyvenimo būdo. Bendradarbiavimas su „niujorkiečiu“ jam suteikė išskirtinį žvaigždės gyvenimą. Jis turėjo butą su vaizdu į MoMA skulptūrų sodą, vairavo „Bugatti“ ir „Bentley“, visada buvo kviestinių vakarienių svečių sąrašo viršuje. Ir uoliai kūrė savo, kaip keistuolio, įvaizdį, net trečiąsias vestuves atšventė naminių gyvūnėlių krematoriume. Žmonės kalbėjo, kad dailininkas kolekcionuoja gerbėjų nupjautus pirštus, miega karste, kenčia nuo priepuolių ir gydosi psichiatrijos ligoninėje. Tokia „reputacija“ nebuvo siekis pasireklamuoti. Jį iš tikrųjų traukė tai, kas kitus atstumdavo, nors buvo visiškai adekvatus, taikus ir draugiškas. Viešumoje pasirodydavo su tokiomis ypatingomis damomis kaip Greta Garbo, Joan Fontaine, Jacqueline Kennedy, draugavo su Alfredu Hitchcocku ir Ray Bradbury.

Jie baisūs ir keisti

Ko gero, keistoji šeimyna taip ir būtų likusi piešiniuose, jei 1964 metais televizijos prodiuseris Davidas Levy nebūtų pasiūlęs Charlesui adaptuoti savo sugalvotus personažus televizijos serialui. „Kodėl gi ne?“ – sutiko karikatūristas. Jis net leido serialo kūrėjams įkvėpimo semtis iš savo paties būsto Manhatane – aistringas senovinių daiktų kolekcininkas ten laikė riterio šarvus, antikvarinių arbaletų rinkinį, kitų keistenybių. 

Kūrėjų pageidavimu Addamsas savo herojams davė vardus ir papildė jų įvaizdį. Taip atsirado ekscentriškas entuziastas Gomesas, rafinuota jo žmona Mirtišė, poros atžalos – nerangus Pūgžlys ir amžinai iš brolio besityčiojanti Trečiadienė, maniaką primenantis šeimininko brolis Svirdulys, suraganėjusi anyta, tylusis belytis Daiktas, atliekantis tarnaitės vaidmenį, zombiškos išvaizdos namų ūkvedys, plaukuotas pusbrolis ir dar daugybė kitų įdomių padarų, įskaitant namų augintinį aštuonkojį Aristotelį. Kiekvienas jų buvo savotiškai komiškas ir keistas. 

Gomesas mėtė peilius ir aistringai kėlė žaislinių traukinukų katastrofas, Mirtišė augino grobuoniškus augalus ir karpė rožių žiedus, palikdama tik spygliuotus kotus, Svirdulys žaidė su dinamitu ir miegojo ant vinių, o senelė virė stebuklingus užpilus. Tų pačių metų rudenį visa ši išprotėjusi kompanija pirmą kartą pasirodė žiūrovams televizorių ekranuose ir linksmino du sezonus. Per juos buvo parodytos 64 serijos. 

Neįprastas serialas apie keistuolius tanatofilus iš anapusinio pasaulio nepatiko namų šeimininkėms, tad, nesurinkęs ganėtinai aukštų reitingų, po kelerių metų nukeliavo į subkultūros nišą. Oficiali prodiuserių versija skambėjo gana paslaptingai: „Atšauktas dėl demografinių priežasčių.“ 

Tačiau serialas paliko pėdsaką, tam tikra prasme jis buvo netgi revoliucingas. Žinoma, ne dėl vizualumo (filmas buvo nespalvotas ir jokiais specialiaisiais efektais pasigirti negalėjo). Neįprastas buvo pats siužetas. Jis tapo savotiška to meto populiarių situacijų komedijų chuliganiška versija. Labiausiai šeimynėlė išsiskyrė ne gotiškais apdarais, ne aistra kankinimo įrankiams, ne groteskišku humoru. Gomesas ir Mirtišė atrodė unikalūs dėl aistringų tarpusavio santykių. Amerikoje tai buvo pirmieji televiziniai sutuoktiniai, apie kuriuos galėjai nedvejodamas pasakyti: jų gyvenime yra vietos seksui. Visi kiti televiziniai tėčiai ir mamos elgėsi lyg aseksualūs robotai, tinkantys nebent namų ūkio darbams, – prisižiūrėjęs tokių šeimyninių istorijų, galėjai pradėti tikėti, kad vaikus tikrai neša gandrai arba jie randami kopūstų lysvėje. 

O sausainiai iškepti iš tikrų skautų?

Vis dėlto makabriška šeimynėlė nenugrimzdo į užmarštį, ją ne kartą bandė reanimuoti. Deja, nė viena adaptacija ilgai nesulaukė deramo žiūrovų dėmesio. Ledai pajudėjo daugiau kaip po dviejų dešimtmečių – 1991-aisiais, kai italų kinematografinė siaubo mokykla pritrūko idėjų, o iki japonų naujosios bangos ir Weso Craveno jaunimo auditorijai skirtų košmarų liko dešimt metų. Nauja juosta patikėta kino debiutantui Barry Sonnenfeldui, tikintis pakartoti, galbūt net pralenkti kultinį septintojo dešimtmečio serialą. Dabar jis – vienas geriausių režisierių, o iki tol buvo žinomas kaip puikus operatorius. Bet, kaip sakoma, bocmanas panoro tapti kapitonu. Ir, nors biudžetas buvo nemenkas, juosta pateisino visus lūkesčius – atnešė daugiau kaip šešis kartus didesnį pelną. 

Nereikėtų pamiršti, kad Sovietų Sąjungos griuvėsių fone iškilęs filmas buvo tikra atgaiva ir visai posovietinei auditorijai. Būtent paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje juodasis Adamsų humoras mums, išgyvenantiems su 70 rublių (20 dolerių) per mėnesį, buvo ypač gerai suprantamas. Dialogai vertė iš koto, kaip ir kinematografiniu hitu tapęs Gomeso ir Svirdulio kazokiškas šokis „Mamuška“.

Holivudo aristokratė Anjelica Huston, įkūnijusi Mirtišę ir savo įvaizdžiu davusi toną visam filmui (vėliau ji prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš 1975-ųjų dokumentinio filmo „Pilkieji sodai“, pasakojančio apie atsiskyrėlišką Jackie Kennedy pusseserės Edith Bouvier Beale gyvenimą), buvo nominuota „Auksiniam gaubliui“, kostiumų dailininkė – „Oskarui“. Ir nors nė viena trokštamos statulėlės negavo, sukurti personažai, ypač dėl kruopščiai parinktų kostiumų, įsiminė kelioms kartoms ir tapo Helovino vakarėlių persirengėlių klasika. Christinos Ricci šiurpi mergaitė blyškiu veidu su kasytėmis atnešė populiariausios Holivudo paauglių aktorės titulą. Barry Sonnenfeldas viename interviu patikino, kad jos suvaidinta Trečiadienė užgožė visus kitus personažus. 

Paakintas sėkmės Sonnenfeldas po kelerių metų grįžo su „Adamsų šeimos vertybėmis“. Jose – tie patys aktoriai, tokia pat Svirdulio veido išraiška ir – gerokai juodesnis humoras. Užtenka prisiminti Trečiadienę ir jos pokalbį su mergaite skaute: „O sausainiai iškepti iš tikrų skautų?“ Filmas nenuvylė, kai kurių manymu, yra net geresnis už ankstesnį. 

Tačiau 1994 metais mirė Gomeso vaidmens atlikėjas Raulis Julia, be kurio būsimas projektas, jei apie tokį ir svajota, būtų praradęs prasmę. Christina Ricci smarkiai paaugo (tiesiogine prasme), o Barry Sonnenfeldas išėjo kurti kitokio kino. Vėlesni bandymai su kita kūrybine komanda nepasiteisino. Atrodė, kad tuo ciklu kino istorija ir bus baigta. Tačiau pernai žiūrovus pasiekė smagi, nors ir prieštaringai vertinama animacinė versija. Ji įžiebė viltį, kad nonkonformistinė šeimynėlė dar nesiruošia į kapus ir, regis, dar ne kartą grįš šiurpinti puritonų. Taigi Charleso Addamso svajonė pildosi.

„Noriu, kad mane prisimintų lengva širdimi. Aš linksmas žmogus ir myliu gyvenimą.“ Kitą dieną po jo laidotuvių laikraštis „Boston Newspaper“ išspausdino karikatūrą, kurioje išgalvotos šeimynėlės personažai liūdi prie „Adamsų tėvo“ antkapio, o pats velionis išlenda iš kapo duobės kitoje pusėje. Šmaikštusis dailininkas pasijuokė net iš savo mirties. Ir tai padarė taip pat stilingai, kaip ir gyveno.