Keliautoja Rūta Jatkonytė: „Gamtoje randu prieglobstį, kai žmonės jo nesuteikia“

Rūta, kada susirgai kelionių liga, kas tave įkvėpė keliauti?

Nuo vaikystės turėjau begalinį norą pažinti pasaulį. Manau, jį įkvėpė tėvai. Nors nebuvome turtingi, jie žadindavo vaizduotę knygomis, filmais, istorijomis. Pirmą kartą Lietuvos sieną kirtau būdama dvylikos, kai tėvai sutaupė pinigų mano ir sesės kelionei į stovyklą Italijoje. Tada pradėjau suprasti, kiek daug aš dar turiu pamatyti. Kiek vėliau, mokykloje apsilankė pasaulį jachta apkeliavęs mokytojos bičiulis. Jo istorijos įžiebė dar didesnį norą keliauti. Supratau, kiek daug skirtingų pasaulių galima atrasti palikus Europą, juos vis dar atradinėju.

Daug žmonių bijo keliauti vieni, atrodo, kad keliauti vienam – vienatvės ženklas. Kokia tavo nuomonė?

Labai bijojau vienatvės, tačiau laikui bėgant supratau, kad būtent vienatvėje galiu būti nuoširdi sau. Išmokau būti nepriklausoma nuo kitų. Kai aplanko vienatvė, pasiduodu tam jausmui. Žinau, kad ateis kita diena ir į mano gyvenimą vėl ateis nauji žmonės ir potyriai. Galiausiai, mes – dalis gamtos, dalis pasaulio, neturėtumėme jaustis vieni. Gamtoje randu prieglobstį, kai žmonės jo nesuteikia. Su vienatve susiduriu ir dabar, gyvenant Vankuveryje. Šiaurės Amerikoje individualizmas labai įsišaknijęs. Daug mano draugų yra ne vietiniai – jiems taip pat kaip ir man reikia prieglobsčio, artimo pokalbio.

Pakalbėkime apie dar gana tvirtą įsitikinimą, jog keliauti – prabanga. Ar tai tiesa?

Kelionės gali būti visokios. Jei gali sau leisti prabangą, kodėl ne? Turint daugiau pinigų, žinoma, atsiveria daugiau galimybių, daugiau veiklų, pagerėja kelionių kokybė. Tačiau kelionių funkcija – ko nors tave išmokyti, leisti pažinti, pamatyti gyvenimo spalvas, o tai dažnai nekainuoja. Daug nuotykių patyriau „biudžetinėse“ kelionėse – tranzuojant, apsistojant nebrangiuose hosteliuose, dalyvaujant įvairiuose jaunimo projektuose.

Studijų metais tikrai neturėjau daug pinigų, bet pasukus galvą, ilgiau paieškojus, rasdavau daug galimybių. Dabar, kadangi keliauju ne vienerius metus, jau norisi išbandyti ir brangesnius dalykus, pramogas, o tam, aišku, reikia daugiau pataupyti. Banglentės, slidinėjimas – visa tai kainuoja. Be to, labai gera išeitis – vykti į dar besivystančias, pigesnes šalis.

Kai neturi į ką atsiremti, skambini į Lietuvą ir kalbi su artimiausiais žmonėmis.

Esi pasakiusi: „Esu žmogus, kuris mėgsta kitus įkvėpti kelionėms ir gal dar labiau apskritai gyvenimui.“ Ką turi omenyje sakydama „įkvėpti gyvenimui“? Ar manai, kad kelionės ir yra tikrasis gyvenimas?

Visada skatinu draugus nepraleisti progos išvykti, kol esame jauni. Žinau, kaip tai praturtina sielą, todėl kartais turbūt net per daug bandau įtikinti visus keliauti. Daug kartų kovojau pati su savimi bandydama įlipti į „realaus gyvenimo“ rėmus, bet supratau, kad nėra teisingo ar neteisingo būdo gyventi. Kažkam kelionės yra tikrasis gyvenimas, kažkam tai kelia per daug streso.

Nereiškia, kad jeigu nekeliauji, esi užsidaręs ir neįdomus žmogus. Aš stengiuosi ir esant Lietuvoje išlaikyti šiokią tokią kelionių dvasią – leisti laiką gamtoje, susipažinti su žmonėmis iš kitų šalių. Tai įkvepia žaismingumo ir kūrybiškumo. Beje, Lietuvos gamta – nuostabi. Reikia vertinti tai, ką turime, ir nebūtina bėgti į tolimas šalis.

Be to, kelionės žavios ir tuo, jog būtent keliaudama išbandžiau tokių veiklų, kurių gal niekad nebūčiau išbandžiusi Lietuvoje. Dažniausiai dalyvaudavau projektuose, jaunimo programose, kurios padeda susirasti tokius darbus. Pavyzdžiui, Amerikoje dirbau atrakcionų parke, Prancūzijoje dirbau mažame šeimos viešbutyje, kur mokiausi prancūzų kalbos, Ispanijoje ant vandenyno kranto paauglius mokiau anglų kalbos. Kasdien pamokas vesdavau stebėdama palmes, o po pamokų mokiausi banglenčių sporto.

Papasakok, kur esi nukeliavusi, kas iš kelionių tau paliko neišdildomą įspūdį?

Daugiausia keliavau Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Dažnai pati tuo stebiuosi, nes ne visada jaučiuosi pritarianti Vakarų filosofijai ir gyvenimo būdui. Didžiausią įspūdį palieka netikėčiausi ir mažiausi dalykai, draugystė, žmonių kitoniškumas ir kultūra. Kai dalyvavau jaunimo projekte Turkijoje, man labai įstrigo vienas dalykas. Gyvenome ant Viduržemio jūros kranto, išėjome pasivaikščioti po paplūdimį, kuriame mažos mergaitės iš neturtingų šeimų pardavinėjo vandenį. Viena jų turbūt prieš tai niekada nebuvo mačiusi tokių šviesių plaukų ir odos merginos. Ji tiesiog priėjo prie manęs, ištiesė rankas, palenkė mano veidą prie savęs ir mane pabučiavo. Jos nuoširdumas tiesiog pavergė.

Manau, besivystančiose šalyse žmonės tikresni, dažniau ištiesia pagalbos ranką, todėl tikiuosi nukeliauti į Pietų Ameriką, Aziją. Šiuo metu svajoju apie Peru ir Indiją. Noriu prisiliesti prie protėvių kultūros, sužinoti daugiau apie pasaulį ir save dvasiniame lygmenyje.

Minėjai, kad sunkumai, patirti kelionių metu, grūdina tave kaip žmogų. Ar dažnai keliaudama susidūri su iššūkiais?

Istorijų būna ir liūdnų, ir pikantiškų. Keliaujant aplanko ir meilė, bet ji visai kitokia, nes žinai, kad tai, ko gero, laikina. Draugams vis pasakoju istoriją apie tai, kaip iš Budapešto išvažiuoti pavyko tik iš ketvirto karto. Kiek autobuso bilietų nusipirkau, tiek vis atsirasdavo kas nors svarbesnio, kaip, pavyzdžiui, vakarėlis laive su draugais. (Juokiasi). Keliaudami žmonės patiria labai daug iššūkių. O merginoms ypatingai reikia būti itin atsargioms. Esu patyrusi priekabiavimą, todėl galiu pasakyti, kad stereotipai nėra iš piršto laužti, tiesiog išmoksti elgtis atsargiai. Kelionėse svarbu išlikti geranorišku, tačiau nebūti naiviu, nes žmonės kartais nori vieni kitais pasinaudoti, kaip ir bet kur gyvenime.

Rūta, tu sakei: „Daug keliaujant sunku išlaikyti senus draugus. Man keičiantis jie galvoja, kad tai tik dar vienas veidas, dar vienas laikotarpis.“ Ar galima sakyti, kad šiuose tavo žodžiuose yra užkoduota kelionių kaina?

Tikrai taip. Ne tik ryšys su šeima ir draugais gali pasikeisti, tiesiog prarandi stabilumo pojūtį. Kartu, ko gero, sužinai, kurie draugai tikri. Su kai kuriais iš jų ryšys tik stiprėja. Kai neturi į ką atsiremti, skambini į Lietuvą ir kalbi su artimiausiais žmonėmis.

Kaip įsivaizduoji save po dešimt metų? Ar vis dar tokią pačią keliautoją?

Man visada sunku pasirinkti viena arba kita, todėl turbūt aukso vidurys. Neslėpsiu, kelionės tikrai vargina, tačiau jose aš atrandu save. Turbūt, kaip ir visur, svarbiausia balansas. Norėčiau dirbti su kūryba susijusį darbą, galbūt pradėti su kelionėmis susijusį verslą. Pažiūrėsime, kaip seksis. O šeima ateis, kai bus tam laikas. Tikiuosi ir su šeima galėsiu leistis į nuotykius – sėsti į kemperį ir važiuoti pamatyti pasaulio.