Keliautojas ir fotografas Vytautas Kandrotas: apie meilę Prancūzijai ir knygą, rašytą septynerius metus
Išgirdus žodį „keliautojas“ daugeliui tikriausiai susidarytų įspūdis, kad tai žmogus, kuris vieną po kito aplanko įvairiausius pasaulio kampelius, o vykti į tą pačią šalį kelis kartus nusprendžia tik išskirtiniais atvejais – juk pasaulis toks didelis! O štai keliautojas ir fotografas Vytautas Kandrotas jau 20 metų bent kartą per metus aplanko Prancūziją. Meilė šiai šaliai, užgimusi dar mokyklos suole, įkvėpė Vytautą Prancūziją pažinti kur kas geriau, nei leidžia tipinės kelionių organizatorių siūlomos pažintinės kelionės.
Supratęs, kad daugelis ten keliaujančių taip ir lieka neatradę tikrosios Prancūzijos, V. Kandrotas nusprendė parašyti knygą. „Siekiau, kad ją perskaitęs Prancūzijoje pasijaustum savas, net jei keliauji ten pirmą kartą“, – teigia keliautojas, lapkričio 28 d. 18 val. Prancūzų institute Lietuvoje pristatantis knygą „Pažink Prancūziją“, kuriai parašyti prireikė septynerių metų.
Kada ir kaip prasidėjo jūsų pažintis su Prancūzija?
Pirmoji pažintis su Prancūzija – per prancūzų kalbą. Augau Prienų rajone, kur pagal tuometinę tvarką mokyklose buvo mokoma ne anglų, o prancūzų kalbos. Turėjome labai gerą prancūzų kalbos mokytoją. Ji, matyt, pati labai mylėjo Prancūziją ir mums – pasaulio nemačiusiems tarybiniams vaikams – sugebėjo įžiebti meilę šiai šaliai, jos istorijai, kalbai ir kultūrai. Mintinai mokėmės deklamuoti „Marselietę“. Vadovėlių priešlapiuose buvo toks stilizuotas Paryžiaus miesto planas, pagal kurį reikėdavo išmokti papasakoti, kaip rasti žinomiausias Prancūzijos sostinės vietas – Eifelio bokštą, Luvrą, Liuksemburgo sodus. Išmokė gerai – pirmąkart nuvažiavęs į Paryžių, nepasiklydau.
Koks jūsų santykis su šia šalimi? Ar dažnai ten lankotės?
Pirmąkart keliavau į Prancūziją lygiai prieš 20 metų. 1999 metais, baigęs magistratūros studijas, sėdau į 12 metų senumo „Ford“ automobilį, ir su žmona per Europą išvykome į „svajonių šalį“. Nuo to laiko Prancūzijoje lankiausi daugiau nei 20 kartų, šioje šalyje susiradau daug pažįstamų ir draugų. 2011 metais dalyvavau Prancūzijos Respublikos ambasados skelbtame konkurse ir išvažiavau į stažuotę Paryžiuje. Nuo tada šioje šalyje apsilankau po keletą kartų per metus.
Kokius ryškiausius pokyčius Prancūzijoje pastebėjote nuo pirmo iki paskutinio apsilankymo šioje šalyje?
Pirmos kelionės metu rankose dar teko palaikyti Prancūzijos frankus. Įdomu tai, kad šalies prekybos centruose iki šiol mažesniu šriftu teberašomos kainos frankais, o mes litą iš etikečių ir atminties ištrynėme labai greitai. Užtat šalis vystosi itin sparčiai, stebina infrastruktūros projektų mastai, metropolių augimas, ateities planavimas.
Štai į kadaise Atlanto užliejamoje pakrantėje įsikūrusį Sen Mišelio kalną vedė supiltas pylimas – juo buvo panaikinta periodinių potvynių įtaka. Tačiau aplink pylimą ilgainiui ėmė kauptis sąnašos, krantas pradėjo pelkėti, sutriko ekologinė pusiausvyra. Prieš 10 metų pylimas buvo nukastas, aplink salą grąžintas pirminis vandens svyravimas, o į garsųjį lankytiną objektą pastatyta grakšti estakada. Projekto vertė – daugiau nei 1,5 milijardo eurų.
Arba Halių rekonstrukcija Paryžiuje. Nekokią reputaciją pelnęs kvartalas miesto rotušės pašonėje buvo visiškai nugriautas, o jo vietoje pastatyta milžiniška arkada ir įkurtas jaukus parkas.
Kodėl nusprendėte parašyti knygą „Pažink Prancūziją“? Kokią žinutę norite ja skleisti?
Pirmiausia, tokios knygos dar nebuvo. Sakysite, apie Prancūziją išleista tūkstančiai leidinių! Iš tiesų kaip keliautojas pasigedau knygos, kuri nebūtų sausas kelionių vadovas. Norisi pasisemti patirties iš kitų keliautojų, nedaryti tų pačių klaidų, kurias darė kiti turistai. Bet kartu nesinori skaityti asmeninių gyvenimo Prancūzijoje „dienoraščių“. Tokių irgi nemažai prileista, tačiau trumpose kelionėse turistai labai daug ko nepatiria.
Taigi, ši knyga – vadovas savarankiškai keliaujantiems į šią šalį, kurie nenori tik apibėgti dešimt įdomiausių objektų su gidu ir turistų grupe. Tai knyga, norintiems pažinti Prancūziją kaip valstybę, suprasti, kodėl ši šalis šiandien yra tokia, kokia yra. Siekiau, kad tai būtų knyga, kurią perskaitęs Prancūzijoje pasijaustum savas, net jei keliauji ten pirmą kartą.
Ar jums pačiam tokia knyga būtų buvusi naudinga pirmą kartą keliaujant į Prancūziją?
Taip, žinoma, jei tokią knygą būčiau atradęs lentynose, tikrai nebūčiau ėmęsis šio darbo. Su pertraukomis man tai užtruko septynerius metus, nes tai, ką aprašinėjau, norėjosi pamatyti savo akimis, pačiupinėti, paragauti. Tai skatino vis naujas keliones į skirtingus Prancūzijos regionus. Štai 2018 metais, jau baigdamas knygą, apkeliavau Korsikos salą...
Vienas jūsų knygos skyrius skirtas Prancūzijos virtuvei. Kokia ji yra jūsų akimis?
Taip, knygoje yra nedidelis įvadas į milžinišką Prancūzijos gastronomijos vandenyną. Jį išsemti iki dugno per vieno žmogaus gyvenimą – neįmanoma misija. Be to, formuojasi nauja, modernioji Prancūzijos virtuvė. Restoranų šefai drąsiai eksperimentuoja, ir žiūrėk, meniu jau puikuojasi nauji patiekalai, o kepyklėlių vitrinose – netikėto dizaino ir spalvų deriniai. Kasmet pagaminama keliasdešimt naujų sūrio rūšių... Kas nors vis tiek prigyja ir atranda savo vietą rinkoje.
Rašydamas šį skyrių, norėjau, kad ir vartydamas meniu restorane, ir užėjęs pas mėsininką ar sūrininką, mano skaitytojas nesijaustų kaip ateivis iš kitos planetos. Taip pat pateiktos asmeninės rekomendacijos, ko paragauti lankantis viename ar kitame restorane, ką įdomesnio parvežti lauktuvių. O gilesnis Prancūzijos virtuvės pažinimas vertas atskiros knygos.
Ką patartumėte į Prancūziją vykstantiems pirmą kartą? Kaip nepasimesti lankytinų objektų gausoje?
Prancūzija yra milžiniška valstybė: vien žemyninė jos teritorija 10 kartų didesnė už Lietuvos Respublikos. Keliaujant reikėtų to nepamiršti: kiek laiko Jums užtruktų apkeliauti 10 Lietuvų?
Paryžius – vienas lankomiausių pasaulio miestų, sostinėje sutelkta 9 iš 10 įdomiausių Prancūzijos objektų. Tad Paryžius – puiki skrydžio kryptis vykstantiems į Prancūziją pirmą kartą. Čia jums tikrai nereikės automobilio – dauguma lankytinų objektų pasiekiami pėsčiomis arba metro. Sostinėje nesunkiai rasite, kur paragauti regioninės virtuvės patiekalų – nuo bretoniškų blynų gatvėje iki šviežių jūrų gėrybių restorane.
Po šalies provinciją smagu keliauti automobiliu: keliai geri, vairavimo sąlygos nesudėtingos. Objektų įvairovė ir nuorodų gausa nuolat taikysis „išsprogdinti“ jūsų kelionės dienotvarkę, net jei lankysitės tik viename regione ir būsite maršrutą suplanavę iš anksto. Tad nesistenkite visko aprėpti per vieną kartą, palikite laiko netikėtai avantiūrai – spontaniškam nuotykiui. Keliaukite neskubėdami, pasimėgaudami vietos trauka ir akimirkos žavesiu, o įspūdžius iš lankytinų objektų papildykite ragaudami vietinių patiekalų ir dalyvaudami kultūriniuose renginiuose. Knygoje pateikiamas ir įdomiausių tradicinių festivalių sąrašas.