Kelionių dienoraštis: Lino Adomaičio indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)

Kaip visada, per daug neplanuodami ir neskubindami vandens tėkmės, Panamos oro uoste įkvepiame vasariškos šilumos, sumetame kuprines į bagažinę, o taksistui tarstelim: „Casco viejo“ (tai gražiausias Panamos rajonas – senamiestis). Šis išsišiepia per visą burną auksiniais dantimis ir dainingai šūkteli: „Žinoma, mieli draugai! Iš kur atvykote? Kainuos 25 doleriai, cha, cha!“ – savaime suprantama, nusiderim iki dvidešimties.

Apie industriškiausią visos Centrinės Amerikos miestą išsamiau papasakosiu truputėlį vėliau, palyginsime, kas pasikeitė, o kas liko, tarsi laikas būtų kažkur pasiėmęs nemokamų atostogų, drauge pasinersime į dangoraižių mozaikas ir senamiesčio romanus. Tačiau dabar nekantrauju sėsti į valtį ir perskrosti šimtą tūkstančių Karibų jūros bangų, kad patektume į mano gero gero draugo Emanuelio tėviškę – mažą salelę San Ignacio. 

Su plačiausia šypsena ir netgi maža ašarėle aky Emanuelis ištaria: „Kaip džiugu, kad vėl galiu apkabinti savo baltąjį brolį Liną ir jo gražuolę moterį Irmą Adomaitíenę!“ (mano žmonos pavardę Emanuelis kirčiuoja savotiškai mielai, keistai, neįprastai, kirtį uždėdamas ant –ie. Pasakau jam tai, bet ir neleidžiu po to tarti taisyklingai, nes jo versija išties šauniai skamba).

Jūra truputį pasišiaušusi. Valties priekis daužosi į bangas. Kelionė gerokai prailgsta, bet tik išlipę ramybe dvelkiančioje saloje San Ignacio suprantame, kad tos kančios ir toks kontrastas mums pateikiamas ne be reikalo. Dievaži, kaip ramu, jauku. Kol kas nežinau, kam dėkoti, bet tariu didelį AČIŪ. Net šiurpuliukai perbėga per kūną. Man vėl norisi trumpam apsiverkti iš džiaugsmo, bet tas stereotipinio vyriškumo suvokimas sustabdo mane nuo tokio neatsakingo elgesio (ką pagalvotų žmona, draugai, giminės ir artimieji?). 

Gal kokią nepilną minutę iš uosto einame iki Emanuelio tėvų namų. „Kuprines nusimeskite čia. Čia ir bus jūsų namelis, ar jums reikia viešbučio?“ – nusijuokia Ema ir pirštu parodo į namelio įėjimą, pro kurį, tarkim, Sabonis įeitų nebent atsitūpęs.

Jei galite įsivaizduoti kiaurai perpučiamas bambukines trobelių sienas, palmių lapų stogus, gatveles be šviesoforų, be pėsčiųjų perėjų, be automobilių, be šaligatvių ir netgi be asfalto – tai dar įsivaizduokite, kad saloje gyvena apie 800 žmonių, čia yra viena duonos kepyklėlė, katalikų bažnytėlė ir mokykla.

Žmonės saloje per daug ir nežino, kas yra tas turizmas, nes San Ignacio – tai pati tolimiausia gyvenama San Blas sala, kurios magiški kerai išjungia mus, tarsi oras, į krantą išmestas medūzas.

Ema (taip net Emanuelio mama trumpina jo vardą) pats stebisi savimi: „Net ketverius metus nebuvau saloje, šitiek laiko prabėgo nuo tada, kai lankiau savo tėviškę, ir ačiū jums, kad išsitempėte mus iš Panamos, iš to chaotiško mechanizmo. Žiauriai smagu, kad atitraukėte mus nuo kasdienybės ir darbų.“

Emanuelis dar priduria, kad drauge su savo žmona Manig Didili pasiėmė atostogas dėl mūsų vizito, ir net jei darbdavys nebūtų išleidęs – būtų patys išėję iš darbo. „Net sunku būtų įsivaizduoti: atvažiuoja mano brolis, o aš, tipo, dirbu? Na, jau ne! Nieko, vėliau susirasčiau kitą darbą. Bet smagu, kad turiu gerą bosą, kuris supranta, kas kaip ką ir kodėl“, – į hamaką krisdamas sako Ema.

„Jūs, ko gero, praalkote po tokios ilgos kelionės Karibais? Sėskite, vaikai, paruošiau jums omarų sriubos su troškintais platanais“, – šypteli Emanuelio mama Rainelda, o mes srebiam, čepsim, net ausys lapsi. „Gal galima būtų pakartoti?“ – nesidrovėdamas ištiesiu tuščią dubenį, nes žiauriai skanu ir žiauriai egzotiška (indėnams omarai tikrai ne prabangos, o kasdienybės skonis, na, o mums... visai kas kita).

Apeiname keletą ratukų aplink salą, apsidairome šen bei ten, Emanuelis aplanko kelis savo vaikystės draugus ir pagarbiai pristato svečius iš Lietuvos. Mus labai stebina žmonių pozityvumas. Kodėl jie visi tokie malonūs? Ko jie šypsosi? Tiesa, nieko čia nuostabaus, juk mes ką tik iš ten, kur šypsena reiškia, kad tau kažkas negerai, arba, kad tu anksčiau laiko „nušvitęs“. Juokauju, žinoma, bet stengiamės nelaikyti lūpų kampučių žemai – keliame juos į viršų.

Į viršų iškeltos ir geltonai raudonos indėnų kunų revoliucijos vėliavos su juodomis svastikomis (tiesa, šios svastikos turėtų nieko neįžeisti, nes jos atvirkščios, nei nacių. Be to, būtent šis simbolis, anot indėnų, atkeliavęs iš labai labai labai tolimo laikmečio). Kaip vėliau sužinome, kunai kaip tik šiais metais švenčia savo nepriklausomybės 90-metį. 

Tai ypač svarbi indėnų šventė bei pergalė, nes būtent kunai – ta vienintelė iš visų 5 Panamos indėnų genčių, kuri užima svarbią padėtį visoje šalyje. Tai gentis, kuri turi savo valdžią, savo tradicijas ir savo socialinį statusą. Žodžiu, kuno taip lengvai nepastumsi.

„Mes taip pat šiemet švenčiame savo šalies 25 metų nepriklausomybės sukaktį, mus taip pat nelengva paimti plikom rankom“, – pasididžiuodamas pasakoju Emanuelio tėvui Felipe, kuris mielai klausosi mano temų ir klausinėja manęs įvairiausių dalykų – nuo istorijos iki namų statybos ypatumų, nuo prezidentės moters iki skaniausių lietuviškų patiekalų. 

„Labai įdomi tarpkultūrinė mainų patirtis, Linai, šiandien kongrese per visuotinį susirinkimą papasakosiu mūsų bendruomenei, kokių įdomių svečių sulaukėme savo saloje“, – šypteli Felipe. (Apie kongresą būtinai papasakosiu vėliau. Tai išties įdomu).

Nuostabus, ramybe dvelkiantis vakaras paplekšnoja (netgi ne paplekšnoja, o paglosto) per petį, ir mes visi sukrentame į savo hamakus. Aplink tyvuliuoja Karibai, o nuostabus bangų garsas, tarsi muzika, panardina mus į fantastiško grožio vizijas. Jei kas paklaustų, ką sapnavau – net ir nepasakyčiau, nes, rodos, sudėjau bluostą, žiūrėk – jau ir ryto saulė kužda į ausį, kad nauja diena, nauja pradžia.

Norėčiau dar daugiau pasakoti, jaučiuosi it prisuktas noni vaisius, bet šiam kartui tiek. O kitoje dalyje pateiksiu pikantiškų nuotykių, kuriuose gyvens aštuonkojis kriauklėje, garuos 15 omarų ant mūsų stalo, aplankysime džiunglių pagrobtą oro uostą, svečiuosimės indėnų šeimoje, kuri savo kiemo „akvariume“ laiko net 6 vėžlius, su liūdesiu širdy paliksime katiną Robinzoną – nusikaltėlį, gyvenantį negyvenamoje saloje, bei pagrosime kelias naujas melodijas, aranžuotas smuikui ir Karibų jūrai.

Pagarbiai,
Linas Adomaitis

P.S. Katino išties gaila, papasakosiu, ką jis prisidirbo, kad gavo tokią bausmę.

P.P.S. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite „Facebook“ tinkle: 
Adomaitis Travel Diary:
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary