Kelionių kolekcionierė D.Gedeikytė-Jakutienė: „Lietuva – atradimų, unikalių vietų ir kerinčių vaizdų šalis“

Diana, savo tinklaraštyje prisistatote taip: kad ne keliaujate po Lietuvą, o kolekcionuojate ją. Kuo kitoks yra jūsų keliavimas?

Po Lietuvą keliauju aštuonerius metus. Vien mano tinklaraštyje checkinlithuania.com, kuriame aprašau mūsų kelionių istorijas, yra daugiau nei 150 įrašų, o juose – dar daugiau aprašytų vietų ir objektų, kuriuos aplankėme. O kiek dar į tinklaraštį nepateko.

Kai tiek daug vietų aplankiau, jos man sugulė į tam tikras, kaip aš vadinu, kolekcijas. Pavyzdžiui, dvarų, apžvalgos bokštų, pažintinių takų, piliakalnių, bažnyčių, žemyninių kopų. Kolekcija vis pasipildo arba prasideda nauja. Net jaučiu azartą vis papildyti kiekvieną kolekciją.

Kaip kilo idėja? Kokios iki tol turėjote keliavimo patirties?

Visada keliauti norėjau dažnai ir daug, tačiau galėdavau tai daryti tik per atostogas ir tai ne kiekvienas. Nes, kaip ir daugelis, galvojau: jei kelionė, tai tik į užsienį.  Kai paaugo mano dvyniai, nusprendžiau, kad visi drauge galime keliauti dažniau ir savas kraštas tam puikiai tinka.  Pirmąją vasarą aplankėme ne vieną dešimtį Lietuvos dvarų, antrais metais susižavėjome pėsčiųjų takais, o dar po metų jau lėkėme skersai išilgai Lietuvos ir tyrinėjome viską, kas patraukdavo dėmesį. Tada jau gimė ir tinklaraštis, kuriame iki šiol gula visos mūsų kelionių po Lietuvą istorijos. Vėliau atsirado profiliai feisbuke ir instagrame.

Lietuvą žmonės, regis, atrado pasaulį užklupus pandemijai. Kaip tai vertinate?

Aš labai džiaugiuosi, kad lietuviai pagaliau atrado savo kraštą. Žinoma, gaila, kad tokiomis aplinkybėmis, tačiau vis tiek smagu. Visada norėjau, kad kuo daugiau žmonių keliautų po Lietuvą, juk tuo tikslu pildau tinklaraštį, dalinuosi rekomendacijomis.

Ką pasakytumėte teigiančiam, kad nei mūsų gamta, nei paveldas, nei pajūris nėra išskirtinis? Jei kam tai kelia ypatingas emocijas, tai tik todėl, kad tai gimtinė, kad tai sava.

Jei galvoji, kad neišskirtinis, tai taip ir bus. Viskas priklauso nuo požiūrio ir įsitikinimų. Jei mąstai, kad jūra per šalta ir ne tos spalvos, piliakalniai visai ne Alpės, o vietiniai dvarai per mažos kvadratūros, tai tą ir matai. Aš manau, kad daug geriau yra pažadinti smalsumą, kūrybišką atradėjo požiūrį ir pozityvią tyrinėtojo nuotaiką, neburbant atsiplėšti nuo ekranų bei sofų ir keliauti. Ir Lietuva staiga taps naujų atradimų, unikalių vietų ir kerinčių vaizdų šalimi. Ne dėl to, kad tai tiesiog sava, o dėl to, kad ją matysi jau kitomis, smalsumu degančiomis akimis.

Koks svarbiausias, neįprasčiausias, brangiausias jūsų kolekcijos egzempliorius?

Vieno tokio nėra, nes ir skirtingų kolekcijų yra ne viena. Kiekvienais metais, pasibaigus aktyviam keliavimo laikui, aš peržvelgiu, ką aplankėme, ką pamatėme ir iš visko tais metais patirto išsirenku savo geriausiųjų penketuką, aštuntuką ar dešimtuką. Juos visada publikuoju savo tinklaraštyje ir dalinuosi su sekėjais socialiniuose tinkluose.

Kokį neįtikėčiausią nuotykį patyrėte?

Man pačios kelionės yra nuotykiai, nes kaskart atrandam kažką įdomaus, sutinkame naujų žmonių, išgirstame istorijų. Gal vienas iš smagesnių nutikimų nutiko dar tada, kai keliauti po Lietuvą nebuvo madinga. Iškeliavome į vieną pažintinį taką. Vos kelios internete rastos nuotraukos rodė, kad bus graži, sutvarkyta vieta su mediniais takais. Atvykę, vietą radome tikrai gražią, tačiau… vos kojų neišsisukome eidami sutrūnijusiomis ir sulūžusiomis lentomis ir vos nenugarmėjome nuo skardžio pasirėmę į klibančius apsauginius turėklus.

Realybėje pažintinis takas buvo apleistas ir pamirštas. Šeimyna tuokart burbėjo, į kokį čia šabakštyną juos atvežiau. Gerai, kad po mano įspūdžių apie šią vietą pasirodymo žiniasklaidoje, takas po kurio laiko buvo sutvarkytas. Džiaugiuosi, kad dabar, kai kelionės po Lietuvą išpopuliarėjo, vis daugiau lankytinų vietų yra gerai prižiūrimos, prie populiariausiųjų jau net ir kavos, ir užkandžių iš kilnojamų kioskelių gali gauti.

Bet juk keliauti gali būti ir nuobodu? Eini eini, važiuoji važiuoji Šiaurės Lietuvos lygumom…

…o kelias toks tiesus, virš jo, lyg balto pūko pagalvėlės, pakibę debesys, rodos, ridinėjasi žeme ir apima jausmas, kad dar šiek tiek pavažiavę ir pasiekę horizontą mes į juos įpulsime. Kitaip tariant, viskas priklauso nuo požiūrio. Jei galvosi, kad kelias nuobodus, taip ir bus. Kelionėse už automobilio vairo sėdžiu aš ir per daugelį keliavimo metų jau esu gerai ištreniravusi akį tarp aplink besikeičiančių vaizdų pamatyti ką nors gražaus ir naujo.  

Kai vaikai buvo maži, nuolat atkreipdavau jų dėmesį į tai, kas už lango. Netgi danguje ypatingai sukritę debesys ar vakaro metu automobilį lydintis saulėlydis yra vertas pastebėjimo. Dabar patys vaikai dažnai man papasakoja, ką pamatę (nes kai nevairuoja, pastebi daugiau). Tad mūsų automobilio salone ilgai tylu nebūna ir keliauti nėra nuobodu.

Savo tinklaraštyje prisistatote: Keliautoja. Tyrinėtoja. Akimirkų gaudytoja. Truputį rašytoja. Truputį svajotoja. Moteris. Mama. Draugė. Kokia jūs moteris, mama, kokia jūsų šeima?

Mes esame aktyvi šeima. Keliaujame, žygiuojame ištisus metus. Vasarą dar ir dviračiais mėgstame pasivažinėti. Dalyvaujame įvairiuose pėsčiųjų, dviračių renginiuose. Vaikų gauti dalyvių medaliai jau į stalčius nebetelpa!  Nuo mažens savo vaikams rodžiau pavyzdį, kad gyvenimo džiaugsmas yra ne nuolatinis sėdėjimas namie ir spoksojimas į kompiuterio ekraną, o patyrimas, nuotykiai, naujos vietos, pažintys. Jie žino, kodėl yra naudinga judėti ir sveikai maitintis. O dabar, kai šeimoje turime aktyvų belgų aviganį, judėjimo turime dar daugiau. Tačiau tikrai leidžiame sau ir patinginiauti, ir traškučių prisivalgyti (juokiasi).

Viena priežasčių, kodėl pradėjau keliauti po Lietuvą, buvo noras parodyti vaikams jų kraštą. Norėjau, kad jie suprastų, pamatytų, koks jis gražus, unikalus ir savitas ir kad keliauti tai nereiškia tik išvažiuoti kur nors į užsienį. Drąsiai galiu sakyti, kad mano vaikai yra vieni iš tų nedaugelio, kurie yra pamatę daugiausia Lietuvos. Kai pradėjome kelionių po Lietuvą epopėją, jie buvo dar gan maži, o dabar jau paaugliai.

Jūs net tapote elektroninės kelionių po Lietuvą knygos „Kur keliauti Lietuvoje?“ bendraautore. Drauge su žurnalu „AutoBild Lietuva“ įgyvendinate projektą „Keturiais ratais po Lietuvą“: rengiate maršrutus kelionėms po Lietuvą automobiliu. Kaip tai atsirado jūsų gyvenime?

Iš mano noro dalintis savo keliavimo po Lietuvą patirtimi gimsta įvairūs papildomi projektai, tokie kaip elektroninės knygos ar bendradarbiavimas su žiniasklaidos priemonėmis. Knyga „Kur keliauti Lietuvoje?“ atsirado dar tais laikais, kai neturėjau savo tinklaraščio. O kelionių maršrutus automobiliu kuriu iki šiol.

Kadangi keliaujame automobiliu, maršrutai gimsta natūraliai. Mėgstu susiplanuoti vienos dienos išvyką, kai iškeliaujame ryte, o vakare grįžtame namo arba į viešbutį, jei nuotykiaujame toli nuo Vilniaus (nekeliaujame mes su palapinėmis, nes… mėgstu komfortą). Įspūdžiai ir patarimai sugula ir į maršrutus, jei pamatau, kad verta.

Ką jums svarbu patirti kelionėje? Turiu galvoje ne tik pamatyti objektą X ir nuvykti į tašką Y.

Man svarbu patirti kelionės procesą nuo pat jos planavimo, maršruto sudėliojimo, pasiruošimo kelionės dienai, pačia kelione ir baigiant nuotraukų tvarkymu po jos, tekstų rašymu ir mūsų istorijų bei kelionių rekomendacijų sklaida. Patinka, kad būnu su šeima. Patinka ir vairuoti, ir žygiuoti. Aš mėgaujuosi visu tuo ir matyt tik dėl to tiek keliauju.

Lankytinų vietų Top 5

Šiose vietose pastaruoju metu lankiausi kelis kartus, kas pakankamai reta, nes nuolat ieškau naujų vietų ir objektų:

Bartkuškio ir Rūdninkų žemyninės kopos. Smėlis kaip prie jūros, o jūros nėra. Kadangi tikroji jūra su kopomis nuo Vilniaus toloka, atradau dideles smėlio dėžes miškų viduryje. Apie žemynines kopas rašiau čia: 

Bartkuškio žemyninė kopa

Rūdninkų žemyninė kopa

Šeimyniškių atodanga su konglomerato uola Utenos rajone. Kai kurie Šeimyniškių atodangos papėdėje išsimėtę konglomerato luitai yra kelis kartus didesni už žmogų. Žinoma, jei lyginsite lietuviškąsias uolas su esančiomis, pavyzdžiui, Alpėse, tai, tikėtina, nusivilsite. Dėl to nelyginkite, o smalsiai pasidairykite po Šeimyniškių atodangą. Kiek žinau, tokio dydžio konglomerato luitų daugiau niekur kitur Lietuvoje nėra. Daugiau informacijos rasite paspaudę čia.

Paneriškių regykla Elektrėnų rajone. Iš 70 metrų aukščio nuo jos atsiveria nuostabus vaizdas į Neries vingį ir jį apglėbiantį slėnį. Daugiau apie regyklą skaitykite čia.

Pyplių piliakalnis su šalia esančiu mišku, Nemuno ir Nevėžio santaka, gražiu keliu Nemuno pakrante ir jaukiu Kačerginės miesteliu. Visas šis rinkinukas gražių vietų yra Kauno rajone, Daugiau informacijos rasite paspaudę čia.

Siesikų pilis su senoviniais piešiniais ant sienų ir renesanso laikų dvelksmu.  Ukmergės rajone tupi ji ant ežero kranto ir sklando legenda, kad ten vaidenasi. Kiek buvome, vaiduoklių nesutikome. Apie šią unikalią pilį rašiau čia.

Fotogalerija: