Kelionių tinklaraščio „Nėra blogo oro“ įkūrėja Lina Vasiliauskienė: „Blogas oras tėra pasiteisinimas“

Ar iš tiesų be kelionės kartu su šeima neįsivaizduojate nė savaitės?

Tikrai kas savaitę aplankome po kokią naują vietą ar sugrįžtame ten, kur labai patiko. Kartais tos išvykos būna tolimesnės, o kartais mieste, kuriame gyvename. Taip keliaujame jau beveik dvejus metus, o neaplankytų vietų sąrašas tik ilgėja. Lietuva – nuostabi ir turi labai daug ką pasiūlyti tiems, kurie nori ją geriau pažinti. 

Basakojų takas Jonavos rajone esančioje Survilų sodyboje man yra turbūt vienas įsimintinesnių potyrių ir viena šauniausių vietų Lietuvoje. Šis daugiau nei dviejų kilometrų ilgio takas veda per daugiau kaip dešimt skirtingų paviršių pievomis, miškais, pelkėmis. Eisite per pjuvenas, kankorėžius, smėlį, medį, akmenis, šieną, medžių žieves, molio vonias.

Gyvūnų ūkyje „Gyvas kalnas“ Kaišiadorių rajone pasitinka labai maloni šeimininkė, draugiški gyvūnai, kuriuos galima maitinti, glostyti. Ožkytės mėgsta duoti bučkių. Patinka, kad ten yra ribojamas lankytojų skaičius, – galima jaukiai pabūti su savo šeimos nariais.

Molėtų technikos muziejų išskirčiau už labai įdomią senovinės technikos ekspoziciją. Ji neapsiriboja tik transporto priemonėmis – pristatomi ir senieji atrakcionai. Eksponatai nėra statiški, juos galima išmėginti. Apskritai esame labai pamėgę Molėtus, Anykščius ir jų apylinkes. Kasmet ten grįžtame ne po kartą, nes, mano nuomone, šie miestai dėl didelės pramogų pasiūlos tobulai tinka šeimos savaitgalių išvykoms. Kartais ir vieno savaitgalio tam, kad viską pamatytum, būna maža. 

Lietuvoje oras turi didelės įtakos kelionėms. Ar neatidedate planų net lyjant lietui, pučiant šaltam vėjui?

Dėkoju savo nuostabioms geografijos mokytojoms ir turistų būrelio vadovėms Vilhelminai Tuskenienei, Jūratei Lučiūnienei, įskiepijusioms visiems turistams žinomą frazę: „Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.“ Tuo ir vadovaujuosi gyvenime. Ir vyrą jau beveik prie to pripratinau, o dukrytėms lietus, purvas, sniegas, vėjas – didžiausias džiaugsmas.

Iš tiesų man netgi patinka keliauti ne turistiniu oru, nes tada norimus objektus galima lankyti nesutinkant daug turistų. Manau, kad blogas oras yra mūsų, suaugusiųjų, sugalvotas pasiteisinimas, kai nenorime išeiti iš šiltos komforto zonos. Ar daug yra vaikų, kurie atsisakytų į valias taškytis po balas, virti purvo košę, šokti lietuje, rausti sniego urvus?.. Taigi lieka tik gerai apsirengti.

Žinoma, jei atsikėlus pila kaip iš kibiro, planą visą dieną praleisti gamtoje atšaukiame, tačiau vis tiek išeiname į lauką pasitaškyti balose, pažaisti. Apskritai išbūti tą „tingų“ orą man daug lengviau gamtoje nei namuose (namuose norisi gulinėti). Tokiomis dienomis vaikus reikia paskatinti tyrinėti ir stebėti, kaip gimsta nuotykiai.

Kaip sekasi keliauti su mažamečiais vaikais? Kokią apskritai įtaką jūsų dukrelėms daro kelionės?

Aš galvoju, gal jos jau yra įpratusios prie tokio gyvenimo būdo ir tempo, mat dažniausiai keliaujame lengvai. Iš tiesų dukrelėms patinka keliauti. Kiekvienos išvykos laiką planuojame taip, kad visuomet būtų ir joms patinkančių dalykų, pavyzdžiui, sustojame pailsėti žaidimų aikštelėse, vasarą – prie vandens telkinių ar miestų fontanų. Ir, jei nuotaika būna suprastėjusi, visada gelbsti ledai.

Mergaitėms vienareikšmiškai labiausiai patinka gyvūnų ūkiai. Be galo džiaugiuosi tuo, kad Lietuvoje jų vis daugiau atveria duris miesto vaikams ir leidžia gyvūnus pažinti ne tik iš knygų, bet ir gyvai, paglostyti juos, pažaisti su jais be jokių sienų ar tvorų.

Dukros – labai smalsios ir empatiškos jas supančiai aplinkai, myli gamtą, gyvūnus. Meda, kuriai neseniai suėjo penkeri, puikiai pažįsta Lietuvos geografiją ir žino savo šalies istoriją: koks yra sekliausias ežeras ar aukščiausias kalnas, didžiausias akmuo ar seniausias Lietuvos medis, kas buvo partizanai ir ką vadiname Baltijos keliu. Miestų legendas ir istorijas ji išmoko per mūsų išvykas po Lietuvą, nes prieš keliones ir keliaudami visuomet joms pasakojame apie mūsų šalį, jos gamtą, istoriją. Man didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas, kurio net žodžiais nesugebu apibūdinti, yra tai, kad mūsų penkiametė, užlipusi ant piliakalnių, visada gieda Lietuvos himną, o mažoji, kuriai ką tik suėjo dveji, jau moka dalį himno ir prisijungia prie sesės.

O kas labiausiai domina jus, suaugusiuosius? 

Man labai patinka išbandyti visokiausias įdomias nakvynės vietas, pavyzdžiui, namelį medyje ar indėnų palapinę. Įdomiausios Latvijoje atrastos nakvynės vietos, sužavėjusios savo išskirtinumu ir tuo, kad įrengtos visiškoje gamtos apsuptyje, yra ant pušies kamieno kabantys kokonai, vos už keliasdešimt metrų nuo jūros esanti statinė „Melnsils“ kempinge. Būtinai sugrįšime į nuostabias „Jūras Krasti“ vilas. Iš jų pro langus ne tik matyti, bet ir girdėti jūros ošimas, čia sukurta tikra poilsio oazė žmonės.

Lietuvoje taip pat teko išbandyti nakvynę namelyje medyje ir glampinge (aut. past. – stovyklavimas gamtoje su visais patogumais). Šiemet su nekantrumu laukėme dviejų savaitgalių: vieną jų praledome tikrose jurtose Žemaitijoje, o kitą – indėniškuose tipiuose Vinetu kaime.

Pažintiniai takai, matyt, yra duoklė mano vidiniam žygių troškimui, šiek tiek pastumtam į šalį gimus dukrytėms. Tačiau juk pasivaikščiojimo takų esmė yra kelias ir gamta – ne taip svarbu, kad vietoj penkiasdešimties kilometrų nueinami vos keli. O kai tuos kelis kilometrus nukeliauja mažos kojytės, džiaugsmu man tai prilygsta pačios įveiktiems dideliems atstumams. Didžiausią įspūdį palikę pažintiniai takai – Šventos mitologinis, Varnikų pažintinis, Jurkiškio upelio, Dūkštų. Su vaikais, be abejonės, siūlau aplankyti šalia Vilniaus esančius tris pažintinius takelius – Sakiškių, Pasakiškių ir Zamečkavo bei Krekenavos pojūčių taką.

Lankytinas vietas Lietuvoje neretai galime išskirti į kategorijas „pažintintiniai takai“, „apžvalgos bokštai“, „dvarai“. O kokiomis kategorijomis šį sąrašą papildytumėte jūs?    

Pirmoje vietoje, keliaujant su vaikais, vienareikšmiškai būtų gyvūnų ūkiai. Didžiausią įspūdį paliko jau minėtasis „Gyvas kalnas“, taip pat Kauno rajone esantis gyvūnų ūkis „Myliu kaimą“. Tai – tiesiog gamtos ir gyvūnų SPA miške! Jame tiesiogiai bendraujama su gyvūnais, yra galimybė pajodinėti žirgu ir poniu – išskirtinai jauki erdvė, matyti, kad ją kuriant įdėta labai daug širdies. Dar vienas ūkis, kurį paminėčiau turbūt labiausiai dėl alpakų (jos tokios nerealios ir egzotiškos), yra „Alpakos Trakai“. Čia jas galima paglostyti, pamaitinti, pavedžioti, pabučiuoti! Iš šių vietų pasisėmę gerų emocijų grįžta ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Taip pat išskirčiau pramogas lauke, tokias kaip jau minėtas Basakojų takas, kukurūzų labirintas, vasaros rogutės. Kukurūzų labirintas – tai lauke sukurta žaidimų ir poilsio erdvė su unikaliais atrakcionais, skaniausiomis ką tik ant laužo virtomis kukurūzų burbuolėmis. Į šią vietą būtina nuvažiuoti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje. 

Ar kada esate važiavę rogutėmis vasarą? Jei ne, tuomet turite išmėginti. Tai – puiki pramoga įvairaus amžiaus žmonėms, aktyviai laisvalaikį leisti mėgstančioms šeimoms. Lietuvoje šią pramogą galima išbandyti net dviejose vietose – Anykščiuose ant Kalitos kalno ir Vilniuje ant Liepkalnio kalno. Abiejose  vietose leidžiantis rogutėmis nerimauti nereikia dėl greičio (galima išvystyti iki 40 km/h greitį) ir stabdymo, nes važiavimo procesą galima reguliuoti pačiam, naudojantis įmontuota svirtimi.

Ir dar paminėčiau įdomybių muziejus. Jų esame aplankę labai daug, bet išskirti norėčiau keletą: minėtąjį Molėtų technikos muziejų, Energetikos ir technikos muziejų Vilniuje (jame – ne tik įdomi istorija, interaktyvi ekspozicija, bet ir didelė tarpaukštinė čiuožykla), Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių (už galimybę vaikams ne tik susipažinti su senoviniais instrumentais, bet ir išbandyti juos), vienintelį Baltijos šalyse ir tikrai labai patrauklų vaikams Arklio muziejų Anykščiuose.

Pastarojo muziejaus lauko teritorijoje yra daug medinių sūpynių, o pastate, kuriame saugomos gausios Lietuvos arklininkystės istoriją menančios eksponatų kolekcijos, dirba išties profesionalūs, įdomiai ir gyvai istorijas pasakojantys gidai. Kol tėvai susidomėję klausosi, vaikai gali suptis ant daugybės be galo gražių rankų darbo medinių arkliukų! Na, ir, žinoma, šią vietą norisi išskirti už galimybę pajodinėti arkliu ir pasivažinėti arklių traukiama karieta.

Taip pat šiais metais itin pamėgome atodangas ir nuo jų atsiveriančius vaizdus. Neries regioninio parko Paneriškių regykla – tikrai viena gražiausių vietų Lietuvoje. Nuo jos skardžio atsiveria nuostabus Neries vingio vaizdas. Mažai kas žino apie Vilniaus mieste esančią Pavilnių regioninio parko regyklą. Ten galima ne tik iš aukštai pažvelgti į Vilnių, bet ir surengti pikniką (įrengta erdvė iškyloms su visais reikmenimis), taip pat yra vaikų žaidimų aikštelė.

Kas jus labiausiai įkvepia keliauti, ieškoti naujų vietų, idėjų, planuoti išvykas?

Aš tuo gyvenu ir tiesiog neįsivaizduoju, kaip įmanoma kitaip. Kai mokydamasi šeštoje klasėje pradėjau lankyti turistų būrelį, kiekvienas mano savaitgalis būdavo užimtas žygiais, orientacinėmis varžybomis, stovyklomis. Studijų metais prisidėjo kelionės po Lietuvos apylinkes, kai lankydavau naujų draugų gimtines.

Po studijų išnaršiau Lietuvos miestus ir miestelius: turėjau galimybę dalyvauti projekte „Misija Sibiras“ ir pristatyti jį moksleiviams. Tas troškimas keliauti, atrasti nematytų vietų ar grįžti į senas niekur nedingo, o susilaukus dukryčių tik dar labiau sustiprėjo, nes visu tuo labai noriu užkrėsti ir jas! Aš be galo vertinu ir branginu mūsų laisvę ir tai, ką turime šiandien, taip pat žmonių pastangas ir pasiaukojimą dėl laisvos Lietuvos. Noriu, kad tos pastangos būtų prasmingos. O man didžiausias jų įprasminimas – siekis, kad mūsų vaikai žinotų, kodėl esame laisvi, kad tuo didžiuotųsi ir nuoširdžiai mylėtų savo kraštą.