Kelyje į sėkmę Viktorijai Miškūnaitei teko pereiti visus gyvenimo labirintus

Vakar: mažoji autobuso dainininkė

„Paprastai operos solistės kelias prasideda tada, kai ji tampa televizijos konkurso „Dainų dainelė“ laureate. Šito džiaugsmo ir spindėjimo scenoje, kai visi laureatais tapę vaikai gegužės pabaigoje susirenka į baigiamąjį koncertą Operos ir baleto teatre, man neteko patirti. Tiesiog niekada neperėjau miesto turo atrankos, nes Šiaulių vertinimo komisijai nepatikdavo, kad atlieku ne vaikiškas, o suaugusiųjų populiariosios muzikos dainas – ir dar šiek tiek „pastatytu“ balsu. Kiek prisimenu save, nuo trejų metų dainuodavau estrados žvaigždžių repertuarų kūrinius.

Kai važiuodavom iš Šiaulių į kaimą pas močiutę, visi autobusų vairuotojai mane jau iš tolo pažindavo, tad pasistatydavo priekyje, šalia savęs, ir prašydavo padainuoti. Niekada gyvenime neįsivaizdavau, kad kada nors būsiu operos solistė, nes mane traukė išskirtinai popmuzika, o paauglystėje – dar ir bažnytinė.

Nuo mažens buvau drąsi ir artistiška, be galo mėgau dėmesį. Kad viešumoje „nedaryčiau gėdos“, mama nuolat bardavo ir drausmindavo: „Kodėl tu negali dainuoti kaip normalus vaikas, kodėl dainuoji kaip suaugusi moteris?“ Dėl tokių pastabų pradėjau labai kompleksuoti, o vaikiškiau dainuoti nepavykdavo. Vėliau lankiau plaukimą, ir šis sportas neblogai sekėsi – Šiaulių miesto moksleivių varžybose skindavau laurus (štai kodėl šiandien padažnėja pulsas, kai stebiu kovojančią Rūtą Meilutytę), bet kad galutinai turėčiau, kur iškrauti savo energiją, sykiu mama užrašė į muzikos mokyklos pianino klasę. Ilgainiui ėmiau nekęsti ir fortepijono, ir solfedžio, ir muzikos teorijos paskaitų – visa tai man buvo kaip baudžiava.“

Šiandien: vokiška patirtis ir lemtingas vaidmuo

„Prieš dešimt metų pagal „Erasmus“ programą siekdama magistro laipsnio Štutgarto aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje susidūriau su besąlygiška vokiška tvarka ir išmokau laikytis drausmės. Nors, kaip ir dauguma vokiškai nekalbančių užsieniečių studentų, jaučiausi antrarūšė, tačiau klasikinių kalbų – prancūzų, italų, vokiečių – muzikinės fonetikos studijos suformavo tvirtus tarties pagrindus, o įsiliejimas į dažnus trumpalaikius Europos chorų muzikos akademijos, kuriai vadovavo Brėmene gyvenantis dirigentas prof. Joshardas Dausas, projektus leido ne vien įgyti techninės muzikinės patirties, išmokti greitai skaityti natų tekstus, bet ir pamatyti muzikinį (ir ne tik muzikinį!) mūsų Senąjį žemyną.

Kai važiuodavom iš Šiaulių į kaimą pas močiutę, visi autobusų vairuotojai mane jau iš tolo pažindavo, tad pasistatydavo priekyje, šalia savęs, ir prašydavo padainuoti.

Beje, tarp penkiasdešimties choro dainininkų paprastai lietuvių būdavo penktadalis. Kosmopolitiška aplinka, kai dienomis daug dirbi, o vakarais gali atsipalaiduoti linksmuose vakarėliuose, padėjo pajusti gyvenimo džiaugsmą, kuris atpirkdavo sunkų dienos darbą. Kaip ir galimybė dainuoti, pavyzdžiui, Berlyno filharmonijoje, Madrido karališkojoje operoje... Taip pat tokie muzikiniai projektai dovanoja begalę pažinčių. Viena jų – su britų muzikos pedagoge Caroline Dowdle. Pas ją vėliau teko stažuotis Londone ir sykį ji padovanojo bilietą į Kovent Gardeną, į Julesʼio Massenet operos „Manon“ spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį tuomet atliko Ermonela Jaho. Koks atsitiktinumas: jau po metų Manon vaidmuo buvo patikėtas man mūsų Operos ir baleto teatre. Tai toks pat didelis malonumas ir įvertinimas, kaip būti apdovanotai mūsiškiu Auksiniu scenos kryžiumi ar Rodolfo Celletti akademijos (Italija) prizu; kaip būti kviečiamai į Turino operą kurti Violetos (Giuseppe Verdi „Traviata“) ar į Tulūzos operą – Tatjanos (Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“) vaidmenų.“

Vakar: iš bažnytinio choro – į akademiją

„Pianino pamokos vaikystės Šiauliuose... Ne vienas būsimasis pianistas, laikui bėgant, tapo dainininku (pavyzdžiui, tenoras Edgaras Montvidas), tačiau retas dainininkas gali tapti pianistu. Pasikartosiu: nekenčiau šio instrumento. Jis atrodė pats baisiausias namų baldas, kokį tik galima įsivaizduoti. Užuot vasaromis šėlusi su vaikais kieme, turėdavau kasdien po kelias valandas groti. Tai buvo žiauru.

Šeštaisiais muzikos mokyklos metais, jau paauglystėje, nutariau sukilti ir nebelankyti pianino pamokų. Situaciją gelbėjo mamos apsisprendimas išsikraustyti į kaimą, netoli Gruzdžių, ir palikti Šiaulius. Tiesa, užteko metų, kad ji atsikąstų valstietės duonos, o aš patirčiau kaimo vaiko gyvenimą, kai stotelėje nesulauki autobuso, nes šis, pasirodo, užšalo, ir pūškuoji septynis kilometrus į miestelio mokyklą.

Tačiau sykiu tai buvo laikas, kai manyje įvyko kažkoks perversmas: per metus trukusią pertrauką taip pasiilgau muzikos, taip norėjau grįžti prie instrumento – kaip kalinys atgal į kalėjimą, kaip vergas į vergovę: šiandien šis nevalingas sadomazochistinis sindromas, kai žmogus ilgisi buvusios kančios, man ir pažįstamas, ir suprantamas. Gruzdžių bažnyčioje užsirašiau į chorą. Čia atradau naują gyvenimą: mane traukė bažnyčios bendruomenės veikla, liturgija, vargonų muzika. Pirmąsyk gyvenime išgirdau komplimentą: „Viktorija, bet kokį tu turi gražų balsą...“ Ir tai pasakė parapijos vargonininkas. Pasijutau devintame danguje: ir mylima, ir gabi, ir reikalinga.

Kai grįžome į Šiaulius, su didele meile ir užsidegimu puoliau namie prie pianino, o muzikos mokykloje prie fortepijono, taip pat įsitraukiau į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios veiklą. Jos choras buvo labai jaunas, be galo draugiškas ir vėliau ne kartą gelbėjo pačiomis sunkiausiomis mano gyvenimo aplinkybėmis. Šios bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas Antanas Narbutas paantrino savo Gruzdžių kolegai: „Viktorija, tu privalai Muzikos ir teatro akademijoje studijuoti vokalą.“ Pasakė ir pažadėjo padėti pasirengti stojamiesiems, matyt, dar ir pasikliaudamas savo patirtimi, nes ir jo žmona buvo baigusi šią specialybę. Kai dvejojau, ką rinktis – teologijos ar muzikos studijas, ryžtis pastarosioms labai skatino ir bažnyčios choristai: jie žinojo, kad neturiu finansinių galimybių studijuoti – net stojamųjų mokesčiui, net kelionės bilietui ar tuo labiau pragyventi nebūčiau sukrapščiusi litų. Bet draugai man įteikė voką ir pasakė: „Važiuok, tiktai važiuok...“

Į LMTA parengiamuosius kursus buvau priimta pirmuoju numeriu, vėliau mano studijų pedagoge tapo sopranas Asta Krikščiūnaitė – pati nesitikėjau tokios sėkmės. O bažnyčios choro bendruomenė visokeriopai rėmė dar ir studijų metais: kas pinigais, kas negendančiais maisto produktais. Mano žmonės šiandien išsibarstę po visą pasaulį, ir neturiu žodžių, kad apsakyčiau, kaip esu jiems dėkinga.“

Šiandien: muzikos rojus Šveicarijos kalnuose

„Minėtos britų muzikos pedagogės Caroline Dowdle dėka prieš penkerius metus buvau rekomenduota į vasaromis Šveicarijos kalnų kurorte vykstantį klasikinės muzikos festivalį. Čia jau dvidešimt vasarų per tris savaites sugrojama apie 60 koncertų. Kas antras Verbjė miestelyje sutinkamas žmogus – muzikos pasaulio įžymybė (o žiemą čia slidinėja princas Charlesas). Ir tu, kaip festivalio metu veikiančios akademijos studentė, esi su jais – nerealu! Kai pirmąsyk pamačiau gatvėje savo favoritę – koloratūrinį sopraną, prancūzų operos žvaigždę Natalie Dessay, net nepajutau, kai sušukau: „Bonjour, madame!“

Maža to, Verbjė festivalyje esi laikomas vienu iš maždaug penkiasdešimties gabiausių pasaulio studentų, ir tai suteikia daug pasitikėjimo savimi. Absoliuti dauguma sutiktų žmonių jaučiasi einantys savo pašaukimo keliu, todėl atrodo, kad nuo muzikos jie niekada nepavargsta, nes muzika jiems nėra darbas.

Kai matai, kaip terasoje prie alaus bokalų trys pusamžiai vyrai aistringai diskutuoja ir ginčijasi dėl vienos natos ar vieno muzikinio takto interpretavimo, supranti, kad čia susirinko tikrų tikriausi muzikos fanatikai. Atradau natūralų muzikos gyvenimą: ir įžymybės, ir mes, studentai, su styginių kvartetu koncertuojame ne tik salėse, bet ir restoranų terasose, privačiuose žmonių namuose, kalnų keltuvuose. Niekas neteikė didesnio įkvėpimo ir pasitenkinimo, kaip šis Šveicarijos muzikos festivalis. Šiandien savo gyvenimą daliju iki Verbjė ir po Verbjė. Ateinančią vasarą į šį Šveicarijos kurortą esu pakviesta jau kaip atlikėja.“

Vakar: visai nevaikiški išgyvenimai

Kai matai, kaip terasoje prie alaus bokalų trys pusamžiai vyrai aistringai diskutuoja ir ginčijasi dėl vienos natos ar vieno muzikinio takto interpretavimo, supranti, kad čia susirinko tikrų tikriausi muzikos fanatikai.

„Ar nūnai dramatiškas operas dainuočiau kitaip, ar išvis šiandien dainuočiau, jei ne sudėtingas mano pačios likimas... Kai tėvai išsiskyrė, man buvo dveji. Netrukus mama sukūrė kitą šeimą. Akivaizdu, kad veikė pasąmoningas noras pažinti savo tėtį ir turėti ryšį su juo: man būdavo džiugu, bet sykiu ir labai skaudu matyti, kaip bendraamžės myli savo tėčius ir kaip šie didžiuojasi savo dukromis, berdami komplimentus, kokios jos gražios ir protingos. Šitokių jausmų gyvenime nepatyriau.

Nuo pat vaikystės susikūriau įsivaizduojamą tėčio paveikslą – kaip kokio princo, kaip šventojo, kurio negalėjo atstoti joks kitas žemiško pasaulio vyriškosios giminės atstovas. Ta vaizduotė, kuri kai kam gali atrodyti liguista, tačiau kuriai buvau ištikima, prie kurios negalėjau prileisti kitų žmonių ir kuria šventai tikėjau, kad galbūt kažkur toli toli gyvena mano tikrasis tėtis, nesėkmingai mėgino kompensuoti esančią realybę.

Pačios baisiausios akimirkos būdavo, kai mama negatyviai užsimindavo apie buvusį savo vyrą. Ištisas vasaras leisdavau pas senelius, tėčio tėvus, tad gaudydavau kiekvieną jų pokalbio nuotrupą – o gal ką nors naujo sužinosiu? Močiutė rodydavo šeimos albumą, taip pat ir tėčio nuotraukas, pasakodavo, kaip mano mama su juo susipažino. Tačiau jutau, kad daug dalykų būdavo nutylima. Vasaros, praleistos kaime, atrodė tokios mielos ir brangios, kad nenorėdavau grįžti į Šiaulius.

Labai gerai prisimenu dieną (tada man buvo trylika metų), kai per senelio laidotuves susipažinau su savo tėčiu. Nuo tada mes nemažai bendravome, nors iš tikrųjų paauglystėje ant jo labai pykau, kodėl iki tol jis manęs nepasigedo, neieškojo, nesusitiko. Tas idealizuotas vaikystės tėčio paveikslėlis pažiro į šukes, jaučiau praradusi idealą, kuriuo tikėjau ir kuriam buvau beatodairiškai atsidavusi. Atsivėrė baisi tuštuma, įvyko kažkokia sielos išdavystė. Pradėjau jo nekęsti. Ir vis dėlto...

Prabėgo daug metų, tačiau tėčio trūkumą, absoliutų vakuumą jaučiu iki šiol. Išgyvenau periodą, kai į kiekvieną sutiktą vyresnį vyrą, pavyzdžiui, mokytoją, vargonininką, žiūrėdavau kaip į potencialų savo tėtį – atrodė, kaip būtų gera prisiglausti, būti apkabintai ir pasijusti saugiai saugiai... Už vieną apkabinimą, regis, būčiau viską paaukojusi. Kai, būdama penktokė, pamačiau dailės mokytoją, tuomet dar studentą, man jis atrodė toooooks nerealus. Nerealus kaip žmogus, vyriškosios giminės atstovas. Taip taip, jis buvo tas, kurį įsivaizdavau kaip tėvą ir kurio norėjau kaip tėvo – kad apkabintų. Ir vien nuo tokios minties man būdavo taip saldu, gyvenimas pasidarydavo toks gražus, kad jausdavausi neįprastai ir nepaprastai laiminga.“

Vakar, vis dar vakar: tas prakeiktas prieraišumas

„Nežinau, kas dėjosi pasąmonėje, tačiau iš tikrųjų juk buvau dar vaikas – ne mergina, kuri teiktų pretekstą būti viliojama. Dailės mokytojas savo ruožtu taip pat elgėsi adekvačiai – kaip su moksleive, vertindamas piešinius, kai ką patardamas – ir jokių lolitiškų aspiracijų. Manyje gimė neįprastas prieraišumo šiam žmogui jausmas: kai mokytojas perėjo dirbti į naują prestižinę Šiaulių mokyklą, po kurio laiko, jau būdama dešimtokė, įrodžiau mamai, kad ir man ten reikia mokytis, nes mokslo įstaiga jau turėjo aukštą reputaciją, be to, ten sustiprintos meno disciplinos. Kai rugsėjo pirmąją jis kaip viesulas pralėkė koridoriumi, pajutau: įsimylėjau šitą energingą, temperamentingo charakterio vyrą, šiek tiek svajoklį, tipišką menininką. Man buvo šešiolika. Piešimo pamokos tapo švente – netgi autorinę parodą mokykloje surengiau. Jausmus slėpiau, nežinau, ar tai jis suprato, matyt, kad taip, tačiau mudu siejo neverbalinis ryšys – man buvo tiesiog gera rastis jo šešėlyje, po pamokų piešti jo kabineto kamputyje, o kitame jis pats tapydavo savo drobes. Viešpatavo magiška tyla. Ir jau kirbėjo mintis studijuoti dailę...

Vieną dieną laikraštyje perskaičiau interviu su savo mokytoju, visame mieste žinomu dailininku, ir sužinojau, kad jis vedęs ir augina sūnų, labai myli savo šeimą. Buvau šokiruota, nes, matydavau, vedę vyrai – kitokie, jie kitaip elgiasi, kitaip jaučiasi sociume; o jis buvo ne toks – laisvas, spontaniškas, tad net pagalvoti apie jo šeiminį statusą nebuvo jokio preteksto. Ir tada atrodė, kad kažkas šį žmogų iš manęs atėmė. Kita vertus, savotiškai džiaugiausi, kad jis toks: tikras vyras, mylintis savo šeimą... Mano emocijas sustiprino dar ir užklupę tėvo bei patėvio nesutarimai ir susirgau depresija. Pusę metų nėjau į mokyklą, o grįžusi išgirdau gandą, kad dailės mokytojas turi romaną su vienuoliktoke. Netikėjau, nors užmušk, bet kai sykį juos pamačiau koridoriuje besibučiuojančius, buvau šokiruota ir visai vyrų giminei padėjau kryžių: nėra normalių vyrų gyvenime, nėra! Nėra meilės, nėra nieko šventa! Kai baigiamojoje klasėje, atsiskaičiusi su biblioteka, užėjau į dailės kabinetą pasiimti savo piešinių, mokytojas nunarino galvą, paskui surinko darbus ir atidavė. Tą akimirką norėjosi viską išrėkti jam į akis, bet būtų buvę mažų mažiausiai kvaila – juk tarp mūsų nieko nebuvo, nė žodžiu nebuvome prasitarę apie jausmus. Tačiau tą akimirką vienas kitą supratome aiškiau nei bet kada – tiesos akimirka. Rudenį išdūmiau studijuoti į Vilnių. Nors materialiai buvo sunku, bet šis žingsnis veikė kaip terapija.

Su vaikų tėvu likome draugai, tebesimokantys dalytis auginimo rūpesčiais. Visada siekiu, kad vaikai, tiek būdami su manimi, tiek su tėvu, jaustųsi mylimi ir laimingi.

Po pusės metų sulaukiau dailės mokytojo skambučio. Sužinojau, kad jau kuris laikas jis išsituokęs, ir kvietė mane atgal į Šiaulius. Bet kai grįžusi supratau, kad šeimos nesukursim, mano lūkesčiai buvo nuvilti ir tada sprukau nuo jo kuo toliau – į Norvegiją dirbti aukle (ko tik nesu dirbusi: ir kompiuterius surinkinėjau, ir spaudos dizainu užsiėmiau, ir išbarstytus skrudintus kukurūzus kino teatre šlaviau, ir Graikijos baruose alų pilsčiau...). Vieną dieną sužinojau, kad laukiuosi. Jis vėl kviečia į Šiaulius, gal verčiamas pareigos, gal išsigandęs, – juk tokia daugumos vyrų psichologija. Aišku viena: su tuo žmogumi nebūsiu laiminga, o nutraukti būsimo kūdikio gyvybės neleido ir paprasčiausias žmogiškumas, ir katalikiškas auklėjimas. Po metus trukusių motinystės atostogų antrą kartą gyvenime taip žvėriškai pasiilgau muzikos. Draugui protestuojant, su vaiku pabėgau į Vilnių, po dviejų savaičių jis mane atsivijo, mėginom gyventi kartu, dar po kurio laiko, kai jau buvau „suvadybinusi“ visą buitį, naujiena: laukiuosi... „Ir vėl?“ – išgirdau panišką nustebimą. Tada aš, dvidešimt vienų metų moteris, kuri vis dar naiviai tikėjo, kad savo stiprybe užsitarnaus vyro ir tėvo meilę, mudviejų santykiuose padėjau tašką.“

Šiandien: opera, kaip likimo galia

„Auginu Darijų (14 m.) ir Adriją (12 m.), nieko nesmerkiu ir ant nieko nepykstu. Su vaikų tėvu likome draugai, tebesimokantys dalytis auginimo rūpesčiais. Visada siekiu, kad vaikai, tiek būdami su manimi, tiek su tėvu, jaustųsi mylimi ir laimingi. Buvau ir, matyt, liksiu naivi idealistė, vertinanti tokią šeimą, kurios ilgiuosi visą gyvenimą ir kurios galbūt net nėra, tačiau tikiu, kad yra. Juk nieko nėra baisiau, kaip nustoti tikėti.

Opera? Tai personažų ir kaukių karalystė – visomis prasmėmis. Spektaklyje tu nebesi tu ir gali užsimaskuoti personažo charakteriu. Man tai labai patrauklu, nes meno pasaulyje ir taip dažnai būni apsinuoginęs. Pavyzdžiui, kad ir kaip vertinčiau galimybę atskleisti savo individualumą kamerinio koncerto metu, tačiau visada jaučiuosi tarsi apsinuoginusi publikos akivaizdoje: atrodo, kad vilkiu lengvą perregimą drabužį ir esu nužiūrinėjama.

Iki pat studijų neturėjau žalio supratimo, kas ta opera, nebuvau nė karto joje lankiusis. Juk – kaimo mergaitė iš bažnytinio choro. Kai per stojamuosius koridoriuje kolegos aptarinėjo kažkokius pučinius, kažkokias bohemas, tik ausimis karpiau ir, laimei, kai kuriomis nugirstomis frazėmis pasinaudojau atsakinėdama. Kai prof. Sigutė Stonytė paklausė, koks būtų mano svajonių vaidmuo, atsakiau: „Miuzetė.“ Pataikiau, nes tai iš tikrųjų soprano vaidmuo. Kai pirmąsyk apsilankiau Operos ir baleto teatre ir pamačiau Giuseppe Verdi „Aidą“, o vėliau Piotro Čaikovskio „Pikų damą“, Giacomo Puccini „Madam Baterflai“, buvau šokiruota šitokio grožio. Tie vaizdai ir garsai mane lydi iki šiol. O nuo studijų laikų mane lydėjo nuolatinis nepasitikėjimas savimi ir nepasitenkinimas tuo, ką darau ir kaip darau.

Akademijoje visais laikais sklido kritika, viešpatavo nuotaika, verčianti jaustis nevykėle. Saviplaka, baimė suklysti ir manyje gyvenantis didysis kritikas pasiekė tokį lygį, kad vos tik pradėjusi dainuoti jausdavausi prastai, depresyviai. Iš akademinio sluoksnio nesulaukiau didesnio palaikymo – dažniau tik smukdymą, lyginimą ir priešinimą su kitomis kolegėmis, kylančiomis žvaigždėmis, deja, šiandien jau dingusiomis iš muzikinio pasaulio ar jame giliai pasislėpusiomis. Žodžiu, psichologiškai gyvenau katorgoje. Kol suvokiau, kad mano darbas ir Dievo dovanotas talentas neturi baigtinio taško, kad privalau leisti sau klysti; reikėjo, kad praeitų daug metų, reikėjo, kad pagaliau ateitų ši diena. O tada, po bakalauro studijų, nusprendžiau mesti dainavimą ir išvažiavau dirbti į Graikijos barus. Prisimenu, rudenį skambina iš akademijos dekanato ir klausia, ar grįšiu į magistro studijas. „Ne! Niekada! Nekenčiu dainuoti!“ – šaukiau telefonu. Nežinau, kuri dekanės frazė paveikė stipriausiai, bet ji ištraukė mane iš barų ir grįžau į magistro studijas.

Sykį, dar besimokydama Štutgarte, sulaukiau kurso draugo Audriaus Martišiaus skambučio. Sako, rengiame operečių vakarą, visi vaidmenis išsidalijo, man likęs Rozalindos čardošas (iš Johanno Strausso operetės „Šikšnosparnis“). Per savaitę išmokti tokį vaidmenį? Bet ėmiausi. Grįžau į Vilnių, ir koncertinis vakaras praėjo puikiai. Po kiek laiko akademijoje perskaičiau skelbimą, kad Operos ir baleto teatre rengiama perklausa statomam „Šikšnosparniui“. Nuėjau ir su tuo savo čardošu buvau atrinkta į trečią sudėtį, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad turėjau dainuoti premjeroje 2012-ųjų gruodžio 31 dieną. Šios datos, kai, iškankintai begalinio jaudulio, bet sulaukusiai gausių publikos aplodismentų, man atsivėrė Operos ir baleto teatro durys ir tapau jo soliste, nepamiršiu visą gyvenimą. Kaip ir mane palaikančių žmonių. Antai meksikietės dailininkės ir šveicaro verslininko šeima, kurių vasarnamyje Šveicarijos kalnų kurorte gyvenau viso Verbjė festivalio metu, nepraleidžia nė vienos mano premjeros, nesvarbu, kur ji vyktų. Tai ar gali būti dar didesnis artisto darbo įvertinimas?“

Tai, kas geriausia...

Kai šįmet Kaune buvo teikiami Auksiniai scenos kryžiai ir vienas jų teko Viktorijai Miškūnaitei už Džuljetos vaidmenį Vincenzo Bellini operoje „Kapulečiai ir Montekiai“, tą vakarą ji dainavo Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Prūsai“. Tačiau tai nereiškia, kad talentingas sopranas, be muzikos, nemato ir kitokio gyvenimo.

Kvepalai. „Kiekviena mano herojė turi savo kvepalus! Dabar mėgaujuosi Džuljetos – „Juliette Has A Gun Lady Vengeance“ su man labai patinkančiomis bergamotėmis, levandomis, pačiuliais, bulgariškomis rožėmis.“

Knyga. „Koranas. Jame daug išminties ir dar nesuprastų, neatrastų dalykų. Mėgstu ieškoti atsakymų netradiciniais būdais.“

Mano gyvūnas. „Nuo vaikystės mano totemas – žirgas. Žavi jo kūno grožis, gracija, stiprybė, ištvermė, atkaklumas, energija, ištikimybė ir prieraišumas šeimininkui. Poetizuoju šį gyvūną, jis – tobulas.“

Mano muzika. „Tai roko grupė „Queen“. Taip pat širdis ima plakti stipriau, kai išgirstu flamenko arba Lotynų Amerikos salsos ritmus! Tada galiu ilgai pašėlusiai šokti!“

Įkvepiantis kinas. „Abu filmai – „Elžbieta“ ir „Elžbieta: aukso amžius“ – apie Anglijos karalienę įkvepia taip, kad galiu cituoti dažną jos frazę, pavyzdžiui: „Aš turiu vyro širdį, ne moters, ir aš nieko nebijau.“

Negaliu atsispirti... „...juodajam šokoladui ir šampanui. Čia sutinku su Coco Chanel: „Mėgaujuosi šampanu tik dviem progomis: kai esu įsimylėjusi ir kai ne.“

Kalnų trauka. „Dievinu juos!!! Šveicarijos Verbjė miestelyje galėčiau būti dienų dienas – laikas ten tarsi sustoja. Man įdomu lankyti vis naujas vietas, bet Verbjė turi ypatingą aurą.“

Autoritetas. „Aktorė Cate Blanchett. Peržiūrėjau visus filmus su ja. Žaviuosi, kaip ji sugeba įkūnyti tiek skirtingų vaidmenų ir kartu išlaikyti savo unikalų, be galo subtilų moterišką žavesį.“