„Kelyje į žvaigždes“ išgarsėjusiam Robertui Kupstui – 35-eri: apie svajones ir milžiniškų investicijų sulaukusį verslą

Su partneriais Jungtiniuose Arabų Emyratuose milžiniškų investicijų sulaukusį verslą kuriantis, o visai neseniai ir Lietuvoje startuolio veiklą vystyti pradėjęs R.Kupstas, portalui Žmonės.lt pasakoja ne tik apie sudėtingą verslo pradžią, aplinkinių replikas bei pirmyn vedančią kilnią misiją, bet ir sprendimą pasitraukti iš pramogų pasaulio. 

„Muzikos pasaulyje galėjau siekti daugiau, bet vis pasvarstau, kad tokiu pasirinkimu būčiau save labai apribojęs. Tikrai nebūčiau tiek pasiekęs gyvenime, jeigu būčiau likęs Lietuvoje“, – įsitikinęs jis.

Robertai, kokiomis nuotaikomis pasitinkate savo gimimo dieną?

Gimtadienis kiekvienais metais atneša susimąstymą apie tai, kas iki šiol buvo pasiekta ir kas laukia toliau. Iš tiesų tas laikas iki gimimo dienos visuomet būna ypatingai optimistiškas, kupinas dėkingumo už viską, kas nutiko gyvenime.

O kokių patirčių jums davė šie metai?

Pandemija visiems tapo išbandymu, tai ir mano gyvenime buvo visko: ir sudėtingų momentų, ir lengvų. Tikriausiai nėra nei vieno žmogaus, kuris galėtų drąsiai pasakyti, kad šie metai jam buvo lengvi, tačiau iš profesinės pusės šį laiką galėčiau įvardinti kaip sėkmingą, kryptingą. 

Apie ką svajojate, pasitikdamas šį gimtadienį?

Pastaruoju metu visos mano svajonės yra susijusios su konkrečiais darbais, kuriuos vystau. Šiuo metu didžiausią laiko dalį skiriu kombučos projektui Lietuvoje. Jį pradėjome prieš pat pandemiją, tai ir svajoju, kad viskas klostytųsi gerai šiame versle. Nors to net nelaikau verslu – mane ši idėja veda ne dėl pinigų, man tiesiog svarbu būti naudingu žmonėms.

Iš tiesų, nei vienas projektas, prie kurio prisidedu, nėra dėl pinigų – nei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nei Lietuvoje. Man tiesiog labai svarbu yra kurti geresnę ateitį, gerinti žmonių gyvenimą. Tai ir visos svajonės šiandien sukasi tik apie tai, kaip įgyvendinti šiuos tikslus.

Minėjote, kad verslą Lietuvoje pradėjote prieš pat pandemiją. Kaip tuo metu jautėtės, kai visas pasaulis kone sustojo?

Buvo labai sudėtingas laikotarpis. Iš vienos pusės, buvo sunku įvesti naują produktą į rinką, nes niekas nenori plėsti savo asortimento ir ieškoti naujų partnerių – juk pandemijos metu visi nori išlikti patys. Tačiau iš kitos pusės, pandemija paskatino žmones susirūpinti savo sveikata. Atrodo, kad žmonės pradėjo suprasti, kad į maistą reikia žiūrėti kaip į vaistą – mes galime išvengti daug sveikatos problemų, jei galvojame, ką valgome. Žvelgiant į tai, galima sakyti, kad pandemija atnešė ne tik minusų.

Verslą turite ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Kaip atsidūrėte šioje šalyje?

Mano pirmoji stažuotė po studijų buvo Emyratuose, tarptautiniame atsinaujinančios energetikos institute. Jau tada pastebėjau, kad didžioji dalis maisto – net 85 procentai – ten importuojama, o dėl to daržovės ir vaisiai tampa labai brangūs ir greitai sugenda. Artimuosiuose Rytuose tradiciškai taip jau susiklostė, kad žemės ūkio sritis niekada nebuvo dominuojanti ar komerciškai pelninga. Gi kokias daržoves gali užauginti dykumoje?

Baigę studijas su dar dviem kurso draugais, iš kurių vienas yra JAE pilietis, Abu Dabio gyventojas, įkūrėme startuolį „Pure Harvest Smart Farms“, surinkome rizikos kapitalą ir pradėjome neeilinį projektą: dykumoje pastatėme septynių tūkstančių kvadratinių metrų šiltnamį ir pradėjome jame auginti pomidorus. Tam panaudojome žemės ūkio technologiją, kuri jau pritaikyta Olandijoje ir JAV, Arizonos dykumoje. Patobulinome klimato valdymo sistemą ir sukūrėme idealias sąlygas augalams, kad galėtų augti dykumoje net ir karščiausią vasarą.

Jūsų verslas Jungtiniuose Arabų Emyratuose sulaukė didžiulės sėkmės – praėjusiais metais sulaukėte 100 mln. dolerių investicijos. Esate užsiminęs, kad pradžia buvo sunki. Ar nebuvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti? 

Buvo etapas, kai verslas pradėjo žlugti, atrodė, jog jau subyrės. Kelis kartus pasiekiau tokį liepto galą, tačiau vis kažkaip išsikapstau ir po kiekvieno tokio patyrimo,  sustiprėju ir suprantu, kad tas posakis „kas tavęs nenužudo – padaro stipresniu“ – teisingas. 

Iš tiesų kuriant verslą didžiausiu iššūkiu tampa kova prieš save, prieš savo baimes. Užsidegimą trikdo ir vis pasigirstantys aplinkinių balsai, kurie bando įtikinti, jog viską darai ne taip. Tais momentais būna skaudu, bet supranti, kad reikia klausyti tik savęs.

Kol vieni važinėja prabangiomis mašinomis ir linksminasi klubuose, tu valgai kruopas ir aukoji visus savaitgalius.

Esate pasakojęs, kad pačioje pradžioje net mama sakė, jog nesate verslininkas, tad pasiekti tikslų nepavyks. O kaip dabar jūsų mama reaguoja? Ar sulaukėte jos palaikymo?

Dabar jau palaiko, bet iš pradžių tikrai nepalaikė. Ne visi mato tą viziją, tą potencialą, kurį tu matai, jie mato tik šią dieną – tai, kas yra čia ir dabar.

Tie verslo užkulisiai visai neromantiški – kol vieni važinėja prabangiomis mašinomis ir valgo restoranuose, linksminasi klubuose, tu valgai kruopas ir aukoji visus savaitgalius dėl savo idėjos. Matydami visa tai, artimieji mesteli kokią nors repliką, tačiau man pasisekė, kad pagal zodiako ženklą esu avinas, tad jei kažką užsibrėžiu, tai einu link to tikslo neatsigręždamas.

Turėti keletą verslų, o ypač skirtingose šalyse, yra labai sudėtinga. Ar jūs turite laisvo laiko?

Kai turi sparčiai augantį startuolį ir kai esi išsikėlęs labai didelius tikslus, laisvo laiko rasti sudėtinga. Jokiu būdu nenoriu vadinti savęs darboholiku, bet dirbdamas nematau ryškios atskirties tarp pramogų, laisvalaikio ir darbo. Aišku, bandau bent sekmadieniais atsiriboti nuo technologijų ir praleisti laiką gamtoje arba su draugais, tačiau likusią savaitės dalį esu giliai įniręs į darbus. 

Tai kiek trunka jūsų darbo diena? Visą parą?

Turbūt taip (juokiasi). Kai miegu, bandau išjungti telefoną, bet likusią dienos dalį esu pasiekiamas aplinkiniams. Toks gyvenimas, toks tas verslas. Atrodo, visi mato tuos vaisius, bet retas žino, kokie tų pasiekimų užkulisiai (šypsosi).

O ar turite širdies draugę? Galbūt jau pasvajojate ir apie šeimą?

Šiuo metu draugės neturiu, bet apie šeimą, žinoma, būna, kad pasvajoju (šypsosi).

Tiesmukas klausimas – ar nebaisu, kad visą dėmesį skiriant karjerai, ateityje gailėsitės, jog pritrūko laiko asmeniniam gyvenimui?

Nebijau. Mano projektai man yra kaip dvasinis kelias. Matau, kad šiuo metu itin svarbu spręsti technologinius iššūkius, kaip padaryti kokybišką ir sveiką maistą prieinamą ne tik turtingiesiems, bet visai visuomenei, tad visa tai, ką darau, ir yra mano asmeninis gyvenimas.

Šis verslas tikrai ne dėl pinigų, kad galėčiau prisipirkti daug daiktų ir gyventi prabangiai. Jei siekčiau pinigų, tikriausiai galėčiau pradėti cigarečių ar alkoholio verslą (juokiasi).

Naudos siekiančios moterys neina prie manęs. Mato, kad nesu materialistas, tai aš joms negalėčiau duoti to, ko jos nori.

Visuomet esate matomas – buvote dainininku, dabar verslininku, tad moterų dėmesio tikrai sulaukiate daug. Ar neteko sutikti moterų, kurios iš jūsų siekė naudos?

Visokių žmonių sutinku gyvenime, tačiau manau, kad naudos siekiančios moterys neina prie manęs. Mato, kad nesu materialistas, tai aš joms negalėčiau duoti to, ko jos nori (juokiasi).

Aš nesu tas, kuris nori demonstruotis, pasirodyti ar išlaidauti, nes gyvenimo malonumai man yra susiję su kitais dalykais – gamta, kelionėmis, kultūra, teatru. Tikiu, kad tokie žmonės, kuriems rūpi materialūs dalykai, sukasi kituose visuomenės ratuose.

Lietuvoje jūs vis dar prisimenamas kaip dainininkas, išgarsėjęs „Kelyje į žvaigždes“. Kokie prisiminimai kyla iš to etapo?

Tai buvo smagūs metai, tačiau atgal nesigręžioju. Lietuvoje tuomet buvo ypatingas etapas, kai visuomenėje ir kultūroje įvyko lūžis – atsiskyrę ir jau kurį laiką pagyvenę laisvoje šalyje, žmonės tapo laisvi, dalyvavo koncertuose, viską sėmė pilnomis saujomis. Iš tiesų, tas įsitraukimas į kultūrinį gyvenimą buvo fenomenalus.

Nenoriu sakyti, kad tuomet buvo kultūrinis renesansas, nes kalbame apie popsą, apie pramogų pasaulį, bet dvasinis renesansas tikrai buvo (juokiasi). Žmonės tiesiog leido sau gerai gyventi, atsipalaiduoti, o ir mums, muzikantams, teko didelis dėmesys – juk iki tol nebuvo tokio populiaraus muzikinio šou. Galimybė sudalyvauti tokiame šou, man buvo labai faina.

Bet išgarsėjęs realybės šou, pramogų versle ilgai neužsibuvote. Kodėl pasitraukėte?

Tai buvau suplanavęs nuo pat pradžių. Tuomet studijavau bakalaurą Amerikoje, tai turėjau pasirinkti – arba mesti mokslus ir likti Lietuvoje tęsti muzikinę karjerą, arba grįžti į Ameriką. Aš pasirinkau grįžti į Ameriką.

Ar niekada nesigailėjote dėl šio sprendimo?

Ne, manau, kad dabartinis gyvenimo kelias man atvėrė daugiau galimybių. Pažinti popmuzikos pasaulį man buvo labai smagu prieš daugiau dešimtmetį, bet aš užaugau – dabar man daug įdomiau daryti tai, kas žmonėms kuria apčiuopiamą vertę. 

O ir tos karjeros viršūnės pramogų pasaulyje neatrodė taip sudėtingai pasiekiamos, lyginant su tuo, kiek dabar teko pakovoti ir pasistengti, kol įsitvirtinau versle. Žinoma, nebuvau išvažiavęs į „Euroviziją“ atsovauti Lietuvą, nors ir dalyvavau atrankoje du kartus, nebuvau išleidęs savo albumo, kuris gautų apdovanojimus ar būtų liaupsinamas melomanų. Būčiau galėjęs siekti daugiau ir muzikos pasaulyje, bet vis pasvarstau, kad tokiu pasirinkimu būčiau save labai apribojęs. Tikrai nebūčiau tiek pasiekęs, jeigu būčiau likęs Lietuvoje.

Popmuzikos scena man dabar yra tolima.

Tad galime sakyti, kad dabartinė veikla jums teikia daugiau džiaugsmo nei scena? 

Tai, ką darau, šiuo metu, be abejo, teikia daugiau džiaugsmo nei popmuzikos scena (juokiasi). Jokiu būdu nesakau, kad muzika man nėra svarbi, ji vis dar yra mano gyvenime, bet jau kurį laiką linkstu link „gyvos“ muzikos. Mėgstu pagroti, padainuoti su muzikantais, organizuoti „gyvos“ muzikos koncertus. Popmuzikos scena man dabar yra tolima (šypsosi). 

Ir pabaigai, ko palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

Norėčiau palinkėti sau disciplinos ir kantrybės siekiant tikslų, išminties ir sugebėjimo prisitaikyti. Norisi sugebėti priimti sunkius sprendimus tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Iš tiesų, noriu išmokti priimti sprendimus, kurie atneša ilgalaikę laimę ir sėkmę, o ne trumpalaikę.