Kęstutis Jakštas mini 60-metį: apie „suvalkietį“, apalpusį garsų dainininką ir „itališką“ šeimą

Kęstutis Jakštas portalui Žmonės.lt atskleidė, kad išskirtinę sukaktį planuoja paminėti apsuptas visos teatro bendruomenės.

„Teatre yra tam tikros tradicijos pažymėti apvalius jubiliejus. Mane ta proga ruošiasi pasveikinti teatro bendruomenė, bus rodomas mano spektaklis, opera „Nabukas“. Suvažiuos draugai, kurių pasikviečiau nemažai, su kuriais dirbau daug metų. Taip pat kurso draugai ir televizijos, kino kolegos, su kuriais tekę susidurti, teatro kolegos iš Eimunto Nekrošiaus pastatymų, aktoriai. Visa mūsų teatro bendruomenė“, – kalba K.Jakštas.

Tarptautinę šlovę atnešęs Brežnevo vaidmuo

Kęstučio Jakšto kurti personažai ne kartą buvo pastebėti bei įvertinti. O štai šių metų pradžioje aktorius nustebino dar kartą – jo Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo įkūnytas personažas švedų seriale „Whiskey on the Rocks“ buvo įvertintas pasauliniu lygiu ir aktoriaus reitingas IMDB aktorių reitingų sąraše iš 301 163 vietos šoktelėjo net į 12 026-ąją.

Žinomas vyras prisimena, kad kolegos skambučio, kuriuo pranešta ši žinia, sulaukė Naujųjų metų rytą. Anot Kęstučio, džiugesio netrūko, bet didžiausiu pasiekimu jis laiko patirtį, gautą kūrybiniame procese.

„Ką iš to gavau svarbiausią – tai buvimą filmavimo aikštelėje. Likimas pasisuko taip, kad visgi praėjau atranką, gavau tą vaidmenį ir papuoliau į aukščiausio lygio profesionalų komandą. Tiek iš Lietuvos aktorių, tiek iš visų užsieniečių pusės. Dirbau kartu su tikromis žvaigždėmis. Tarp jų – neįmanomo profesionalumo režisierius Bjornas Steinas, kuris daug metų darbavosi Holivude ir puikiai valdo aikštelę. Žinot, kai tu gali parungtyniauti profesionalų lygoje ir pasijauti lygiavertis, tai yra didžiulis džiaugsmas, tavo galimybių įvertinimas. Vėlgi, rezultatai rodo, kad aš visai neprastai ten pasirodžiau. Laikas filmavimo aikštelėje nenuėjo veltui.“

Tačiau K.Jakštas prisipažįsta – kūrybinis procesas buvo nelengvas.

„Tikrai labai sunkus, ir nėra ko švelninti situacijos. Vien tik ką reiškia grimo kambaryje praleisti po keturias, penkias valandas, vėliau su tuo grimu būti filmavimo aikštelėje, kai yra kalnas režisūrinių užduočių, ir visa tai sutalpinti galvoje ir fizinėse galimybėse... Tikrai nebuvo lengva. Tačiau ir kariamas šuo pripranta, tad ilgainiui pripranti ir su tuo prilipdytu grimu pradedi dirbti kaip su savo kūnu“, – pasakoja aktorius ir režisierius.

Keturis dešimtmečius trunkančio darbo vaisiai

K.Jakštas džiaugiasi, kad yra toks aktorius, kuriam teko vienoje scenoje pabuvoti su žymiausiais šalies aktoriais.

„Dievas suvedė su visais geriausiais. Man teko vaidinti su visais geriausiais, taip pat ir tais, kurie jau iškeliavę anapilin. Ir su Vytautu Šapranausku, ir su Rimgaudu Karveliu. Ir su dabartiniais, Kostu Smoriginu, Algiu Latėnu, Vidu Petkevičiumi, su Viktorija bei Gabriele Kuodytėmis, Rolandu Kazlu, Ramūnu Rudoku, Vitalija Mockevičiūte. Absoliučiai su visais. Didžiosios dalies nė nepaminėjau. Likimas suvedė ir su šou biznio rykliais. Didelės scenos muzikantais, dainininkais, kurie mano spektakliuose ir didžiausius vaidmenis atlikinėjo, pradedant mano karta, baigiant dabartine. Neturiu kuo pasiskųsti. Visi susitikimai buvo pozityvūs ir atnešė vienokią ar kitokią naudą ar sėkmę“, – džiaugiasi Kęstutis.

Kęstutis bando skaičiuoti, ir kiek iš viso teko atlikti vaidmenų, tačiau skaičiai – pasimeta: „Vaidmenų buvo nemažai ir kiekvienas iš jų davė kažkokį labai rimtą postūmį į priekį, suvokimą, supratimą. Nes tai yra ta profesija, kai su kiekvienu vaidmeniu tu mokaisi. O ateini į vaidmenį nežinodamas nieko. Pradedi viską nuo nulio.“

Aktorius pasakoja, kad kurdamas personažus vadovaujasi taisykle, jog kiekviename teigiamame personaže reikia atrasti, kaip pats sako, „kipšą“, o štai neigiamame – kažką gero. Kęstučio vaidmenys pasižymi dinamika, ryškiu, įtaigiu charakteriu.

Žinoma vyrą daugelis atpažįsta ir kaip suvalkietį Klemensą iš populiarios humoro laidos „Dviračio žinios“. Tačiau, anot K.Jakšto, suvalkietiška tarmė – jam svetima.

„Mes su Giedriumi Arbačausku vaidindavome pensininkus kolektyviniame sode. Haroldas Mackevičius sako – pabodo tie pensininkai, reikia kažką naujo pabandyti. Ir savaime, tą pačią akimirką, visiškai nežinant tos suvalkietiškos lingvistikos, – pasidarė. O paskui tiek įaugo į kraują, kad mane naktį pakeltų, pastatytų ant galvos, tikiuosi ir Giedrių, ir nebūtų sudėtinga. Su metais atsirado tokių priaugusių savybių – ir žmogiškų, ir nežmogiškų, kvailų, linksmų. Bet pamažu taip tie suvalkiečiai ir susiformavo.“

K.Jakšto sąskaitoje – ir kelios dešimtys režisūrinių darbų. Paklaustas kas arčiau širdies – vaidinti ar režisuoti –, patikina: „Žiūrėkit, atsakysiu savo šeimos pavyzdžiu. Aš turiu tris dukras, tai kuri iš jų dabar yra mylimiausia ir labiau mylima? Tai yra tos pačios šeimos, tos pačios profesijos dalys ir man labai sunku atskirti tuos dalykus.

Kai dirbau su Nekrošiumi, be abejonės, aktorystė buvo labai svarbus dalykas tiek kine, tiek teatre. Vėlgi, to pačio Nekrošiaus pastūmėtas atsidūriau režisūroje. Kai dirbu tą tikrą darbą, stengiuosi apie kitą darbą iš viso negalvoti. Dėl to turiu tokį griežtą nusistatymą, kad kai režisuoji, negali vaidinti savo spektaklyje. O kai vaidini, negali režisuoti. Nes tai yra skirtingos profesijos.

Bet vėlgi, tai – tos pačios gildijos profesijos. Tad man gal kažkiek lengviau dėl to, kad režisuodamas daugmaž suvokiu arba žinau, pažįstu artistų charakterį, visus niuansus ir lengviau atsekti, kur tiesa, o kur ne visiškai tiesa. Be to, vaidindamas galiu įvertinti režisieriaus darbą, nes pats tą darbą dirbu ir reikia suvokti, ar tai yra iš tikrųjų geras, aukštas lygis.“

Kęstutis sako esąs tikras tik dėl vieno – kad jo didžiausias profesijos mokytojas buvo Eimuntas Nekrošius.

„Buvo tikrai pakankamai negailestingas režisierius. Darbuose pas jį atiduota tikrai labai daug jėgų. Tiek, kad atsiduri ant nutrūkimo ribos ir jau, atrodo, nebegali. Žengti nėra nei dvasinių, nei fizinių jėgų, bet kažkokiu būdu perlipi per save ir padarai. Jis atrakindavo ir rasdavo raktą į kiekvieną aktorių.“

Sunkiausias gyvenimo vaidmuo, anot Kęstučio, ir buvo būtent E.Nekrošiaus režisuotame miuzikle, „Meilė ir mirtis Veronoje“, kur aktorius atliko Merkucijaus vaidmenį: „Man, dar visai nepatyrusiam, jaunam žmogui, reikėjo atiduoti begalę ir fizinių, ir dvasinių jėgų, nes Maestro nebuvo tas tėtukas, kuris paglostydavo per galvelę ir sakydavo – tai dabar padarykime kažką labai tokio. Jis tikrai buvo negailestingas.

Merkucijus buvo vaidmuo, kuris man ilgą laiką na niekaip nesigavo, niekaip. Aš buvau negailestingai kritikuojamas, kol vieną dieną Nekrošius papasakojo istoriją apie kaimo „pijoką“, kuris, matyt išgėręs ant kelmo kaukdavo į mėnulį. Įsivaizduojate? Man sako – Merkucijus turi būti va toks.

Tačiau juk neatsistosi ant kelmo, nekauksi. Bet paskui jis papasakojo istorijos tęsinį, kad miestelyje buvo kilęs gaisras, degė namas, kurio palėpėje buvo pasislėpę vaikai. Niekas jau nebelindo į tą degantį namą, o tas „pijokėlis“, padėjęs butelius, įėjo į tą namą ir visas apdegusiais plaukais išnešė tuos vaikus. Tai va, tų kažkokių emocinių įvykių seka man sustatė viską į vietą, koks turi būti vaidmuo, ir vėliau intuityviai pavyko tai padaryti. Todėl dabar ir kalbu, koks didis režisierius buvo Nekrošius.“

Aktorius taip pat pasakoja, kad kuriozinių situacijų profesiniame kelyje pasitaiko nuolat ir dalijasi viena įsimintiniausių: „2003-ieji, Vingio parkas, generalinė miuziklo „Velnio nuotaka“ repeticija. 30 metrų aukštyje pasirodo Marijonas Mikutavičius. Prieš generalinę repeticiją mes kažkaip staiga sugalvojame, kad reikia jį įliemenuoti. Choreografas mašinos bagažinėje turėjo nardymo kostiumą ir apatinę dalį kaip velniukui, tad uždėjome tą nardymo kostiumą. Iškėlėme Marijoną. Po kažkiek laiko jis nustojo dainuoti. Tame 30-ties metrų aukštyje dar ir supa jį. Nuleidžiame, o Marijonas nualpęs. Pasirodo, kad tas kostiumas labai tampriai suspaudė kūną ir kūnas negavo tiek deguonies, kiek reikia. Čia toks labai ne linksmas, bet pamokantis įvykis.“

K.Jakštas priduria, kad šiandien istorija atrodo juokinga, tačiau tąkart sumišimo ir išgąsčio netrūko.

Šeimos vaidmuo ir artimiausi planai

Vis dėlto Kęstutis portalui Žmonės.lt kukliai pripažįsta – nė vienas apdovanojimas ar įvertinimas neprilygs šeimos laimei.

„Čia gal tėvo motinos įdiegtos šeimos suvokimas apie šeimą. Kas bebūtų, kas benutiktų, vieni kitus šeimoje privalome gelbėti, padėti, ištiesti ranką. Mes gal ir tapome tarsi itališka šeima. Nesvarbu, kas kam kur atsitiko, kokio laipsnio giminystė, ar krikšto vaikai, ar dukterėčios, bet einame, bėgame ir bandome pagelbėti. Atsakingumas vieniems už kitus duoda kažkokią stiprią pilnatvę, kad mes esame šeima, darinys, besirūpinantys vieni kitais. Šeima – labai svarbu. Prie viso šito prisidėjusi mano žmona Viktorija (taip pat aktorė Viktorija Streiča – red. past.), kuri savo podukras, mano dukras iš pirmosios santuokos, augino kaip savo dukras. Ir mūsų bendra dukra – jos yra seserys. Aš matau, kaip jos myli viena kitą, susiskambina, klausia – kaip sekasi, kaip tau, kaip tau?“

Gimtadienio proga portalo Žmonės.lt kalbintas aktorius ir režisierius neslepia, kad galvoje netrūksta ir egzistencinių klausimų.

„Vis daugiau ir daugiau draugų, pažįstamų, kolegų palieka šitą pasaulį. Tai daug kartų galiu padėkoti Dievui, kad aš esu čia ir kad galiu kažką daryti. Čia didžiausias pasiekimas. O visi kiti dalykai nugula kažkur į archyvus, į statistiką ir tiek. Kažkas įsiminė, kažką tai sukelia – pavyzdžiui, džiaugsmo antplūdį, kad va, tuo metu labai neblogai sekėsi, kad padariau tokio prasmingo.

Žinote, kaip su tais spektakliais – jau per generalinę repeticiją pradedi galvoti apie kitą pastatymą. Galvoji, kaip toliau, ir niekada nesustoji vietoje. Nėra taip, kad pastačiau ir 10 metų ploju delniukais, kaip čia faina. Gal tas amžino nepasitenkinimo jausmas, kad kažko nepadariau, kažką galiu geriau, ir veda į priekį“, – pokalbį su Žmonės.lt baigia jubiliatas K.Jakštas.