Draugai sakydavo, kad rašant kiekvieną kūrinį Ernestui HEMINGWAY (1899–1961) reikia naujos moters. Būti sudėtingo ir traumuoto vyro mūza – alinanti, nors ir įdomi užduotis. Ezoterikai pridurtų, kad žmonės, davę gyvybę meno kūrinių veikėjams, praranda save. Tačiau literatūros klasiko, kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet minime, dauguma mylimųjų ir draugių pergyveno rašytoją, nesulaukusį nė šešiasdešimt dvejų.
Iš jo pirmosios meilės gimė romanas „Atsisveikinimas su ginklais“, iš paskutinės – „Anapus upės, medžių ūksmėje“. Jaunystės susižavėjimo objektas įkvėpė turtų besivaikančią Bretą Ešli iš „Fiestos (Saulė taipgi teka...)“. Viena antrosios žmonos laikų meilužė virto apsakymo „Trumpas laimingas Frensio Makomberio gyvenimas“ veikėja: gražuolė (pilkos pelytės jo nedomino) Jane Kendall Mason išties meistriškai valdė ginklą, tačiau vargu ar priminė šaltą literatūrinę Margo, nušovusią savo vyrą triumfo akimirką. Pati minėtoji sutuoktinė pateko į apsakymą „Kilimandžaro sniegynai“.
Trečioji žmona paskatino romaną „Kam skambina varpai“, pirmajai daug dėmesio skirta atsiminimuose „Šventė, kuri visada su tavimi“. Tik ketvirtajai, paskutinei, neliko vietos jos laikais gimusio didingo kūrinio „Senis ir jūra“ puslapiuose. Tačiau Mary Welsh atiteko garbė tvarkyti rašytojo kūrybinį palikimą ir net ilsėtis šalia jo po eglėmis Kečumo kapinėse. Šiame kaimelyje Aidaho valstijoje iki šiol gyvena rašytojo anūkė Mariel iš pirmosios santuokos. Kaip sakoma vienoje geroje knygoje, kraujo reikalai – sudėtingiausi pasaulyje!
Per 40 karjeros metų Hemingway buvo vedęs keturiskart, tačiau svarbių jo moterų sąrašas kur kas ilgesnis. Knygoje „The Hemingway Women: Those Who Love Him – the Wives and Others“ („Hemingway moterys: žmonos ir kitos mylimosios“) – pusšešto šimto puslapių. Trečioji ponia Hemingway, rašytoja ir žurnalistė Martha Gellhorn, iš karto siūlė pavadinti tomą „Henriko VIII žmonos“, turėdama galvoje šio monarcho pomėgį tuoktis ir lengvai atsikratyti pakyrėjusių antrųjų pusių.