Keturių vaikų mama Evelina Daciūtė: „Rašydama vaikams, aš sumažėju“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Namų šeimininkė poetė, namų šeimininkė rašytoja. Apie tave beveik galima kurti filmą...

Namų šeimininkės karjera – ne pati ilgiausia mano gyvenime. Susiklosto aplinkybės – ja tampu. Atsiklosto – viskas keičiasi. Esu dirbusi nuo šou verslo iki telekomunikacijų, nuo žurnalistikos iki visuomeninės organizacijos. Buvau ir projektų vadovė, ir laidos vedėja. Bet su filmais tai tiek to. Yra kur kas įdomesnių asmenybių, pataupykime joms kino juostas.

Tavo pirmosios knygos gimė toli nuo Lietuvos. Kas jas inspiravo? Jūsų vaikai?

Pirmąsias keturias knygas parašiau gyvendama Kinijoje. Keli mėnesiai iki pradedant rašyti istorijas vaikams manęs kelis kartus paklausė, ko norėčiau imtis ateityje. Atsakiau, kad norėčiau būti istorijų pasakotoja. O tada dėlionė ir ėmė dėliotis. Pastebėjau ir netgi keletą kartų pasitikrinau, kad papasakota istorija vaikus veikia stipriau nei moralizavimas. Po kurio laiko feisbuke po akimis pasimaišė Rasos Kaper, su kuria į vieną darželį leidome savo vaikus, meškių piešiniai. Po vienu iš jų leptelėjau, kad meškiai tiesiog reikalauja istorijų. „Tai rašyk“, – pasakė Rasa. Tai ir parašiau. Idėjas inspiravo mano vaikai, jų draugai, draugų vaikai. Matyt, gerokai paprasčiau, kai namuose, tiesiai prieš akis, laksto siužetai ir sklaidosi dialogai. Visa tai surenki, o tada medžiagą reikia apžaisti, įžodinti, išvynioti pasakojimą.

Naujausia mano knyga vaikams – eilėraščių rinktinė „Paslapčiausia paslaptis“. Joje – daug mamiškos bendravimo su vaikais patirties. Pažįstami jau skaitė, sakė, mato joje mane. Tie skaitytojai, kurie manęs nepažįsta, eilėraščiuose sako atradę save.

Greičiausiai tai, kad jau gerus septyniolika metų kone kas vakarą skaitau knygas vaikams, irgi gelbsti. Ir vaikams gerai, ir man – savotiška profesionalioji literatūra. Kai kurios moterys leidžia pinigus suknelėms ir batams, aš – paveikslėlių knygoms.

Ar pati turėjai savo vaikystės meškiuką? Ar juos turi tavo vaikai?

Nepamenu meškiuko. Lėles pamenu, o meškiuko – ne. Jei ne Rasos meškių piešiniai, gal net ne nuo jų būčiau pradėjusi. Neturiu iš vaikystės likusių daiktų, mano vaikai irgi vargiai ar turės. Nors meškių turi, kitų pridovanotų. Nuolat kraustomės, keičiame namus, vietas, šalis, pakeliui atsikratydami daiktų. Truputį gaila, kad nėra relikvijų, iš kitos pusės – prie jų neprisirišame. Nė nežinau, kaip geriau...

Kur tave pagavo Lapės istorija? Ar parašiusi ją pagalvojai, kad ji bus sėkminga?

Knygos „Laimė yra lapė“ tekstą parašiau grįžusi iš Kinijos. Turėjau laiko, kol išėjau į darbą. Jei jau visai tiksliai – per mėnesį. Rašiau ją specialiai iliustruotojai Aušrai Kiudulaitei, norėjau ją įtraukti į vaikų literatūros pasaulį. Už tai ji man kartais dėkoja, bet kartais – galvą nurautų. Su savo Lapės istorija anuomet pataikiau į tuo metu labiausiai neapgintą Aušros vietą ir ji kapituliavo. Metus piešė knygą, sudėjo tiek savęs, kad neužtektų jokių svarstyklių tam pasverti. Manau, žmonės tai pajuto. Kai negaili ir atiduodi – tada ir gauni. Kai manęs vaikai susitikimuose klausia, kiek laiko rašiau tą istoriją, atsakau, kad keturiasdešimt metų. Būtent tiek buvo, kai ją parašiau.

Rašydama niekada negalvoju, ar tai, ką rašau, bus sėkminga, ar ne

Rašydama niekada negalvoju, ar tai, ką rašau, bus sėkminga, ar ne. Ar pirks, ar ne. Net negalvoju, ar tai virs knyga. Kai rašau, galvoju tik apie tai, kaip papasakoti istoriją. Gyvenu ja, keliuosi su ja, guluosi su ja. Vynioju, stringu, nervinuosi, vėl vynioju. Pasakoju tokią istoriją, kurios, manausi, iki šiol niekas nėra pasakojęs.

Eilėraščius vaikams rašau, nes vaikai įkvepia rimams ir ritmams. Iš kitos pusės, man atrodo, kad nedaug yra lietuviškų šiuolaikinių eilėraščių vaikams. Norėjosi pajudinti šitą reikalą. Mano akimis, po „Laimė yra lapė“ Lietuvoje pagyvėjo paveikslėlių knygų kūrimas. Norėtųsi, kad daugiau judesio atsirastų ir vaikų poezijoje. Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia. Aplink juos dangoraižiai, o deklamuoja jie apie vieversius ir arimus. Aš ne apie tai, kad to nereikia. Apie tai, kad atėjo laikas ir kitoms temoms vaikų poezijoje.

Ar parašiusi knygą apie laimę gali pasakyti, kad tikrai žinai, ką reiškia jaustis laimingai?

Galbūt mokėjimas džiaugtis mažais dalykais yra laimė. Ne nuolatinė, o laikina, bet vis pasikartojanti būsena. Svarbiau už laimę, kuri yra smagi būsena, bet trapi, didesnio vėjo nupučiama, yra prasmės paieškos ir radybos. Parašęs knygą gali ir nesijausti laimingas. Gali jaustis tuščias, gali graužtis, kad galėjai daugiau, geriau. Bet, jei savęs klausi, ar tai, ką darai, turi prasmę, – tada yra kitaip. Tai nedužu, tai neišgaruoja, ant to gali atsistoti, net jei visa kita aplink tave juda.

Man atrodo, kad pastaruoju metu laimė supaprastinama iki savo poreikių tenkinimo. Pailsėjęs, pavalgęs, apsirengęs – jau ir laimingas. O kiti kur? O buvimo įprasminimas? Ateiti ir nieko nepakeisti? Ar tikrai tik tiek?

Išleidai jau ne pirmą eilėraščių knygą, eilėraščius rašai ir vaikams, ir suaugusiesiems...

Vaikų poezijoje jaučiuosi debiutantė. Buvau išleidusi eiliuotą poemą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, tačiau dabar atrodo, kad paskubėjau. Knygoje „Paslapčiausia paslaptis“, kurią iliustravo Agnė Nananai, yra per penkerius metus parašyti, glostyti išglostyti eilėraščiai mažiausiems – 3–8 metų poezijos mylėtojams.

„Žuvys fontanuose“, kuri pasirodys spalį, bus pirmoji mano poezijos knyga suaugusiesiems, nors prie eilėraščių rašymo grįžau ir juos su pertraukomis rašau nuo 2007-ųjų. Nemažai laiko truko, kol atradau savo balsą, kol išlipau iš stiprių įtakų.

Vaikystėje labai mėgau eilėraščius, daug jų skaitydavo mama

Vaikystėje labai mėgau eilėraščius, daug jų skaitydavo mama, klausydavau plokštelių su eiliuotais pasakojimais, darželyje pirma verždavausi jų sakyti. Vėliau meilė poezijai nugaravo (ar buvo nugarinta), o vyresnėse klasėse grįžo, kai pradėjau skaityti žurnalus „Nemunas“, „Jaunimo gretos“. Atradau Rimą Buroką, jo eilės paskatino kurti. Rašyti ragino ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolanta. Pati į tai žiūrėjau gal ir atsainokai, bet po mokyklos stojau ten, kur rašoma, – į žurnalistiką.

Apie ką tau labiausiai norisi eilėraščiuose kalbėti? Kokios svarbiausios temos jaudina? Kiek šių dienų emocijos juose rasime?

Eilėraščiuose vaikams noriu kalbėti apie vaiko kasdienybę, apie jausmus. Ne tik džiaugsmą, laimę, bet ir tuos kitus, ne tokius patogius – pyktį, nusivylimą. Kad vaikas atpažintų tai, ką ir pats yra jautęs, savo fantazijas, žaidimus. Kad eilėraščiai jį skatintų kurti, kuo daugiau žaisti – žodžiais, situacijomis. Rašydama vaikams aš sumažėju, bent jau ūgiu tai tikrai. Stovėdamas didelis ir žvelgdamas iš viršaus, taip ir rašysi. O man taip nesinori.

Prajuokinti vaiką, išmokyti jį juokauti yra svarbi šalia esančio suaugusiojo užduotis

Žinau, kad vaikai labai mėgsta juoktis. Jei skaitydami mano eilėraščius nusikvatos ne kartą ir ne du, jausiuosi labai gerai. Prajuokinti vaiką, išmokyti jį juokauti yra svarbi šalia esančio suaugusiojo užduotis. Išmokęs juoktis ir juokauti – turi ginklą savo gyvenime.

Eilėraščius suaugusiesiems rašau tarsi sėdėdama kituose kambariuose. Jie tamsesni, dažnai užleisti užuolaidomis, kartais ten perdegusios elektros lemputės. Būna, rašant skauda fiziškai. Kartais palengvėja, kai baigi rašyti. Poezijoje taip jau yra: vieniems tinka intelektinė, ji dirgina protą ir taip suteikia malonumą. Kitiems reikia jausmo, kad ir aš ten plaukiojau – tuose pačiuose vandenyse. O jei net neplaukiojau, nuo pirmų eilučių noriu suprasti, ką jautė tas, kuris ten nardo. Arba – skęsta. Kaip jam padėčiau? Ką jis išgyvena? Tokia poezija žadina empatiją, poreikį suprasti kitą, net jei nesi vaikščiojęs jo batuose. Ne visi to nori, ne visiems to reikia, bet jei yra kam reikia – poezija gali padėti.

Vaikų poeziją mielai perka. Štai suaugusiųjų poezijos skyrius knygyne – rečiausiai lankomas. Kurioje vietoje mes išplaukiame iš šio žanro? Kodėl? Kaip grįžtame į tą teritoriją? Kaip į ją sugrąžinti?

Keliaudama po pasaulį, juk galėtum rašyti kelionių knygas arba straipsnių ciklus. Kodėl to nedarai?

Kartą bandžiau rašyti dainų tekstus, bet greitai užgesau. Porą dainų pagal mano eilėraščius atlieka Jokūbas Bareikis. Gal, kai išeis „Žuvys fontanuose“, rasis daugiau norinčių sukurti muziką pagal mano tekstus. Esu girdėjusi kalbant, kad skaitydami žmonės juose girdi muziką.

Esu gavusi ir knygos apie gyvenimą užsienyje pasiūlymą. Nekabina. Vienas dalykas – man įdomu ne dokumentuoti, o kurti. Kitas dalykas – šis žanras toks trumpalaikis, metai, dveji, treji ir dažnai tokia knyga tampa niekam neįdomi, nors pirmuosius mėnesius galbūt pasiutusiai ją pirko. Man įdomiau rašyti tai, kas galioja ilgiau. Smagiausia, jei kūriniai kažkam bus įdomūs ir tada, kai manęs nebebus.

Sakai, kad eilėraštis ateina tarp pietų miego ir vakarienės gaminimo. Ar buitis netrukdo kūrybai?

Trukdo. Buitis trukdo kūrybai. Kūryba trukdo buičiai. Tačiau ji ir įkvepia kurti. Nežinau, kas būtų, jei staiga gaučiau labai daug laiko. Gal, atvirkščiai – visi kraneliai užsisuktų? Gal parašyčiau romaną? O gal iššvaistyčiau savo visą laiką kaip varguolis, netikėtai gavęs palikimą. Įsivaizduokime, kad stovi priešais lauką. Ir svarstai, ką su tuo lauku daryti. Gali pabėgti, nes tai ne tavo, ne tau, bet užduotis – ne tokia. Gali verkti atsisėdusi, klausti, kas ir ko čia tave į tą kaimą atvežė?

Esu pastebėjusi, kad buitis kūrybai – ne pati didžiausia kliūtis

Arba gali stebėti ir galvoti: derlinga žemė – sėsiu javus, pelkėta – kasiu tvenkinį auksiniams karpiams, nederlinga, bet įdomus landšaftas – kursiu pramogų parką. Esu pastebėjusi, kad buitis kūrybai – ne pati didžiausia kliūtis. Daug lengviau išsišvaistyti darbe nuo aštuonių iki penkių. Ir gali sproginėti nuo idėjų terpėje, kuri iš šalies atrodo ne per labiausiai kūrybinga.

Važiuoji paskui savo diplomatą vyrą ten, kur jis gauna paskyrimą. Ar kartais neapsigraibai – o kur aš? Kur mano gyvenimas? Ar rašymas kompensuoja savęs paieškas?

Man atrodo, tų apsigraibymų, kur aš, kas aš, būna nepriklausomai, ar važiuoji, ar sėdi vietoje. Galbūt išvažiavimai tokias mintis sustiprina. Išgyveni tai stipriau, intensyviau, galiausiai tai įdarbini. Paverti teigiama energija, užuot leidusi tokiems svarstymams virti tavyje ir draskyti iš vidaus. Jei išorėje daug visko vyksta, vidus nutyla. Jei aplink ramiau, audringiausias gyvenimas vyksta tavo viduje. Ir kas iš to atsiras, jei tik, žinoma, atsiras, priklauso vien nuo tavęs.