Laiminga, kūrybinga, griaunanti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus – tokia atrodo vilnietė, keturių vaikų mama, fotografė Rūta Andre. Motinystė jai – būdas tapti geresne savo pačios versija, o gimęs sūnus – tarsi įvertinimas ar apdovanojimas už tai, kad eina teisingu keliu. Žurnalui „Ji“ Rūta atskleidė, kas yra svarbiausia ryžtantis brandžiai motinystei.
Akivaizdu, kad pagaliau įžengėte į išties gerą etapą. Ar spėjote pati tuo patikėti?
Į gerus periodus žvelgiu kiek atsargiai: bijau užsiliūliuoti, nes nurimus, žiūrėk, bangos vėl meta į krantą... Bet tikiu, kad kai nukreipi energiją į savo tikslą, daug kas įvyksta. Siekti norimo plano, fokusuoti savo dėmesį ir energiją į jį. Ne veltui sakoma: svajok apie tai, kas neįmanoma. Sugalvok nepasiekiamą norą ir jis realizuosis. Jei pati jo neatpažinsi, tai draugės pasakys, kad čia iš tavo svajonės!
Ar pasiteisina svajonių dėlionių praktika?
Mums vestuvės artėjo, o žiedų vis dar neturėjome. Vieną rytą skambina mano sesuo ir klausia, gal mums reikia vestuvinių žiedų?
Pasirodo, rado juos tvarkydama močiutės butą. Močiutei mano vyras labai patiko, sakydavo: savo šeimoje tokio niekada neturėjome, gerbk, mylėk, neskriausk, valgyti gamink, kad tik jis laimingas jaustųsi. Žiedai idealiai tiko, nė taisyti nereikėjo.
Užsiminėte, kad paskutiniai metai leido asmeniškai įsitikinti, kad mūsų visuomenė mėgsta paskaičiuoti, kiekgi jums metų...
Taip, mūsų visuomenei svarbu, kiek tau metų. Gimdžiau 47-erių. Jutau tai ir laukdamasi, kai teko varstyti genetinio tyrimo specialistės duris. Ginekologė neperspėjo apie