Keturkojai didvyriai

Šuo gelbėtojas / Fotolia nuotr.
AA

Dažnai girdime istorijų apie geradarius, kurie gelbėja gyvūnus. Tačiau gyvūnai taip pat gelbsti žmonių gyvybes. Bene daugiausia žmonijos labui yra pasitarnavę šunys. Šiuos keturkojus pelnytai galime vadinti geriausiais ir ištikimiausiais mūsų draugais.

Mišrūno Ripo vardą Londono gyventojai iki šiol taria su pagarba ir dėkingumu, mat šis neišvaizdus šunelis per trumpą savo gyvenimą išgelbėjo mažiausiai šimto žmonių gyvybes. Tai nutiko Antrojo pasaulinio karo metais, kai Londoną be atvangos atakavo nacių bombonešiai. Prieš pradėdamas šlovingą gelbėtojo karjerą Ripas buvo benamis. Besislapstantį apleistame name šunį aptiko apsaugos nuo oro antskrydžių tarnybos pareigūnas E. Kingas. Vyras priglaudė vargšą šunelį, ir jie netrukus tapo neišskiriamais draugais.

Atslūgus sprogimų bangai, E. Kingas ir jo tarnybos draugai leisdavosi į miestą gelbėti po griuvėsiais atsidūrusių civilių gyventojų. Ripas visuomet keliaudavo drauge ir lojimu nurodydavo gelbėtojams tikslią po nuolaužomis įkalintų nelaimėlių buvimo vietą. E. Kingas tikino, kad Ripo specialiai nedresavo – šio darbo šunelis ėmėsi savo iniciatyva. Ripas tapo pirmuoju šunimi gelbėtoju ir per vienus metus išvadavo maždaug šimtą oro antskrydžių aukų. Tačiau didžiausias Ripo nuopelnas tai, kad, sužinoję apie jo žygdarbius, britų kariuomenės vadai nutarė įsteigti profesionalią šunų gelbėtojų tarnybą.

Šiai tarnybai priklausė vilkšunių veislės kalaitė Irma, per Londono apsiaustis išgelbėjusi kelias dešimtis civilių gyventojų. Iš pradžių sumanumu pasižymėjusi kalė tarnavo kaip pasiuntinukas – kai neveikdavo telefono ryšys, pernešdavo žinutes iš vieno štabo į kitą. Vėliau ji buvo išmokyta griuvėsiuose ieškoti sužeistųjų ir mirusiųjų kūnų. Pasakojama, kad Irma sugebėdavo atskirti gyvą auką nuo mirusios ir pranešdavo apie tai leisdama skirtingus garsus.

Dickin medalis

Specialus apdovanojimas 

Šaunuolis Ripas, sumanioji Irma ir dar dešimt kitų vienaip ar kitaip karo metais žmonėms pasitarnavusių šunelių buvo apdovanoti Didžiosios Britanijos Dickin medaliu. Šį apdovanojimą 1943-iaisiais įsteigė labdaringos gyvūnų globos organizacijos įkūrėja Maria Dickin norėdama pagerbti Antrajame pasauliniame kare tarnavusius gyvūnus. Karo tarnyboje nusipelniusiems gyvūnams buvo įteikiami bronzos medaliai, kurių averse pavaizduotas laurų lapų vainikas ir parašyti žodžiai „Už narsą“ ir „Mes taip pat tarnaujame“. Per šešerius karo ir pokario metus šis garbingas apdovanojimas buvo įteiktas 32 pašto karveliams, 18 šunų, 3 arkliams ir katinui.  

 

Aukojosi Manhatane

Ši tradicija buvo pratęsta tik 2002-aisiais. Po daugiau nei penkiasdešimties metų pertraukos Dickin medaliu buvo apdovanoti trys per rugsėjo 11-osios išpuolius žmonėms padėję šunys. Tai labradorų veislės šunys – aklųjų vedliai Salty ir Roselle, per sumaištį sėkmingai išvedę savo neregius šeimininkus iš 70-ojo griūvančio pastato aukšto ir palydėję juos į saugią vietą. Trečias medalis papuošė vokiečių aviganio Appollo krūtinę kaip padėka visiems šunims, kurie dirbo su gelbėjimo tarnybomis likviduojant siaubingo išpuolio padarinius. Anot liudininkų, Appollo išties buvo vertas šio apdovanojimo, nes pasižymėjo neeiline narsa. Ieškodamas po griuvėsiais likusių gyvųjų, jis perėjo ugnį ir papuolė į griūtį, tačiau išnešė sveiką kailį ir, atgavęs jėgas, toliau tęsė darbą.

Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose darbavosi dešimtys apmokytų šunų – retriveriai, borderkoliai, vokiečių aviganiai, erdelterjerai. Vieni ieškojo gyvų ir mirusių aukų kūnų, kiti – dujų nuotėkio. Šunims išties buvo nelengva, nes aplinkui tvyrojo sumaištis, liepsnos ir dūmai. Bėgiodamas po šukes ir nuolaužas, ne vienas šunelis susižalojo, tačiau tai niekis, palyginti su nusivylimu, kurį teko patirti šiems atsidavusiems keturkojams. Gelbėtojų šunys yra įpratę aptikti gyvus žmones. Jiems tai didžiausias apdovanojimas ir stimulas darbuotis toliau. Pasaulio prekybos centro griuvėsiuose rasdami vien sumaitotus kūnus arba jų dalis, šunys netrukus prarado viltį ir tapo apatiški – nebenorėjo leistis į paieškas. „Šunys atrodė nelaimingi ir nusivylę, jie žiūrėjo į mus bukais žvilgsniais, – prisimena vienas gelbėtojas. – Tuomet supratome, kad vilties rasti gyvų nebėra, kad po tomis nuolaužomis – tik broliškas kapas.“

Šunys karo tarnyboje

Šunys nuo neatmenamų laikų tarnavo karo tarnyboje. Anksčiau jie buvo mokomi sekti priešo pėdsakais, ieškoti sužeistųjų, saugoti ginklų sandėlius, gabenti krovinius, perduoti šifruotus pranešimus, tiesti telefono laidus, ieškoti minų ir net vykdyti savižudiškas diversijas. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietų armijoje tarnavo apie 60 tūkst. šunų. Daugiausia jų dirbo sanitarais: ieškodavo mūšio lauke sužeistųjų ir vežimėliais ar rogėmis gabendavo juos į lauko ligonines. Apskaičiuota, kad keturkojai sanitarai išgelbėjo apie 700 tūkst. sovietų karių. Tačiau niekur neskelbiama, kiek šunų buvo pasiųsta tiesiai į mirties nasrus. Mirčiai pasmerkti keturkojai buvo aprišami sprogmenimis ir pasiunčiami į priešo pozicijas. Pasiekę tikslą, jie išlėkdavo į orą kartu su priešų kariais, tankais ir kulkosvaidžiais.

Mūsų dienomis šunys dažniausiai naudojami sprogmenų paieškoms ir priešų pozicijoms žvalgyti. Gyvūnų teisių gynėjus papiktino žinia, kad Afganistane tarnaujantys britų armijos specialieji desantininkų padaliniai parašiutais nuleidžia į talibų bazes vokiečių aviganius su vaizdo kameromis, pritaisytomis ant jų galvų. Desantininkų aviganiai apmokyti ieškoti pastatuose ginkluotų sukilėlių. Ant jų galvų pritaisytos vaizdo kameros siunčia informaciją ir leidžia kariams matyti patalpas bei jų prieigas. Tokių pavojingų operacijų metu jau žuvo mažiausiai aštuoni šunys.

Gelbėja paklydusius pūgoje

Dickin medalis

Jautria uosle ir puikia klausa apdovanoti šunys yra nepamainomi pagalbininkai ieškant likusių gyvų praūžus žemės drebėjimui, uraganui ar sniego griūčiai. Snieguotose kalnų vietovėse ypač vertinami Šv. Bernardo šunys arba senbernarai. Šie stambūs ir atkaklūs keturkojai geriau už kitų veislių šunis geba surasti giliai po sniegu atsidūrusius žmones. Istoriniai šaltiniai byloja, kad sniegingame Šv. Bernardo tarpeklyje – kelyje per Alpes tarp Italijos ir Šveicarijos – gyvenę vienuoliai jau XVIII a. naudojo šiuos šunis pūgoje pasiklydusių arba į sniego griūtį patekusių žmonių paieškoms. Į pavojingą žygį šunys dažniausiai leisdavosi poromis. Kai rasdavo giliai po sniegu „palaidotą“ žmogų, vienas šunų iki jo prisikasdavo ir savo kūnu užklodavo nelaimėlį, kad šis nesušaltų, kol atskubės pagalba, o kitas leisdavosi atgal į vienuolyną atvesti vienuolių. 1800–1812 m. Šv. Bernardo vienuolyne gyvenęs senbernaras Baris taip išgelbėjo net keturiasdešimties žmonių gyvybes. Garsiojo Bario iškamšą šiandien galima pamatyti Berno gamtos muziejuje, Šveicarijoje.

Padeda akliesiems ir neįgaliesiems

Specialiai apmokyti šunys tampa aklųjų ir neįgaliųjų pagalbininkais. Pas mus ši šunų profesija nėra labai populiari, tačiau Vakarų Europoje ir JAV šunis vedlius galima sutikti gatvėse, parduotuvėse, viešajame transporte ir net gydymo įstaigose, kur eiliniams šunims paprastai draudžiama eiti. Tokie šunys laikomi aklųjų įrankiais, todėl gali būti be antsnukių ir eiti bet kur, kur reikia jų šeimininkui. Paruošti šunį vedlį nelengva ir gana brangu. Vedlių mokyklos darbuotojai šiam darbui atsirenka tik gabiausius keturkojus: jie turi būti lengvai dresuojami ir ramaus būdo. Dažniausiai vedliais dirba retriveriai, mat jie neagresyvūs ir lengvai pasiduoda dresūrai. Būti vedliu šuo mokomas mažiausiai metus, vėliau laiko egzaminą.

Užduočių būna įvairių. Pavyzdžiui, šunelis pastatomas prie perėjos ir turi sulaukti žalio šviesoforo signalo. Jei šuo sureaguoja į pro šalį bėgančią katę, jis vedlio darbui yra netinkamas. Šunų vedlių užduotis – nuvesti akląjį į parduotuvę ar darbą ir parvesti jį į namus. Šunys mokomi stabtelėti prie gatvės, laiptų ar tvoros ir taip įspėti šeimininką apie kelyje iškilusią kliūtį. Šis darbas išties atsakingas ir varginantis, todėl šunys vedliais paprastai dirba iki šešerių, daugiausia – aštuonerių metų. Po to „išeina į pensiją“ – vedlių mokykla jiems suranda kitus šeimininkus.

Skaitykite daugiau