Ketverius metus medų sukantis Virginijus Pelenis: „Pas bites reikia eiti tik geros nuotaikos“
Virginijus Pelenis – dar gana jaunas bitininkas: medų suka ketverius metus. Tačiau džiaugiasi nuolat besiplečiančiu bičių ūkiu, jame su šeima praleistu laiku ir neslepia, kad 40 avilių nepakanka visų klientų poreikiams patenkinti. Su juo kalbamės apie tai, kokie žmonės gali auginti bites, kodėl kilo mintis tą daryti ir kaip atpažinti kokybišką medų.
Virginijau, papasakokite, kada ir kaip susidomėjote bitininkyste.
Pradžia, galima sakyti, siekia mano vaikystę. Tiesa, santykis su bitėmis tuomet buvo nekoks – senelio auginamos mane nuolat sugeldavo (juokiasi)... Na, o sprendimą įsigyti pirmuosius avilius ir pradėti auginti bites priėmiau nusipirkęs nekokybiško medaus. Tuomet su šeima pagalvojome, o kodėl patiems nepabandžius tuo užsiimti. Taigi įsigijau tris avilius ir šeimos sodyboje, esančioje Ignalinos rajone, ėmiausi bitininkystės. Žinoma, nieko nedariau aklai – prieš kibdamas į darbus gerus pusę metų internete, knygose, įvairiuose bitininkų forumuose ieškojau informacijos, kaupiau žinias ir konsultavausi su patyrusiais bičių augintojais.
Iš kur bitininkai gauna bičių? Teko skaityti, kad kai kas gaudo lauke skraidančius spiečius... O kaip pagavus jį būti tikram, kad tai ne kažkieno bitės?
Tiesa, bičių galima prisigaudyti. Tai įdomus procesas, kai naudojamos spietinės. Į spiečius, palikusius avilius, niekas nepareikš teisių, nes tiesiog neįmanoma atpažinti, kad tai pabėgusios kažkieno bitės. Juk dokumentų su savimi neturi (juokiasi). Kaip viskas vyksta? Kai aviliuose jaunų bičių atsiranda per daug ir bitininkas laiku neperskiria šeimos dirbtinai, dalis jų išskrenda. Tokios bitės arba apsigyvena kur nors medžių drevėse, arba sugaunamos kitų bitininkų ir įkurdinamos naujame avilyje.
Ir pats esu pasigavęs spiečių. Atsimenu, vaikštau prie kaimyno rąstinio namo ir girdžiu gaudesį. Prieinu arčiau, žiūriu – bičių spiečius ieško vietos įsikurti. Atsistojau prie sienos ir ėmiau akimis medžioti motinėlę. Maždaug po 10 minučių radau, įsidėjau į kišenę, atsinešiau aviliuką ir įleidau į jį. Visas spiečius atskrido paskui...
Ar daug laiko reikia skirti bitėms?
Šiuo metu jau turiu 40 avilių. 20-yje gyvenančios bitės intensyviai dirba – neša medų, kurį suku ir pardavinėju. Kituose 20-yje gyvena mažos šeimelės, besivystančios bitės. Jos kol kas medaus prineša tik saviems poreikiams patenkinti. Vasaromis visi savaitgaliai – sodyboje, į Palangą nevažiuojame (juokiasi).
Tiesą pasakius, per savaitę labai pasiilgstu bičių. Tad kartais pagalvoju, kad visai smagu būtų ant penkiaaukščio, kuriame gyvenu, stogo pasistatyti keletą avilių (šypsosi).
Darbuotis į savo bityną dažniausiai einu su specialia apranga, nes, paradoksas, esu šiek tiek alergiškas jų nuodams.
Palietėte labai įdomią temą – miesto bitininkystę. Užsienyje tai jau gana įprasta, Lietuvoje vos vienas kitas bitininkas ryžtasi ant namo stogo pasistatyti avilių. Ar jums ši idėja prie širdies?
Visų pirma norėčiau pasakyti, kad miesto bityne išsuktas medus nebūna koks nors nešvarus ar užterštas. Mieste apskritai per mažai augalų, kad bitės iš jų suneštų visą medų. Jos skrenda net 5 kilometrus rinkti nektaro ir žiedadulkių. Taigi, jeigu gyvenama miesto pakraštyje, tikėtina, kad medus bus suneštas iš laukų, pievų augalų, miškų.
Vis dėlto aš šiek tiek skeptiškai vertinu tokią bitininkystę. Labiausiai aviliai ant stogo, mano galva, tinka edukaciniams tikslams ir, žinoma, šeimos, giminės poreikiams patenkinti.
Be to, bityną, kad ir nedidelį, steigiant labai arti žmonių, reikia rinktis ramias, neagresyvias šių vabzdžių rases. Pavyzdžiui, lietuviškos mišrūnės yra piktos, greitai susierzina.
Taigi bitės skiriasi pagal agresyvumą. O gal ir žmogaus elgesys turi įtakos tam, kad šie vabzdžiai ima gelti? Ką reikėtų daryti ir ko nedaryti, kad netektų gydytis sugeltų vietų?
Visų pirma reikia jų neprovokuoti. Nors mokslinių tyrimų apie tai neskaičiau, manau, kad jos puola, jeigu ilgai užsibūni prie avilio, stovi arti jų lakų – trukdai įskristi, kaip nors judini ar baksnoji avilį. Tuomet vabzdžiai ima nervintis, erzintis ir, tikėtina, gali sugelti. Apskritai pas bites reikia eiti geros nuotaikos, ramiam, atsipalaidavusiam.
Darbuotis į savo bityną dažniausiai einu su specialia apranga, nes, paradoksas, esu šiek tiek alergiškas jų nuodams (juokiasi). Vis dėlto rimtesnių negalavimų, be patinimų, nėra tekę patirti. Na, buvo kartas, kai įgėlimas sukėlė didesnį diskomfortą – kadangi bitė cvaktelėjo į kaktą tarp akių, dukra dvi paras manęs bijojo (juokiasi). Apskritai visada turiu pasiruošęs vaistinėlę su specialiais vaistais. Juk negali žinoti, kas iš draugų, svečių, artimųjų gali būti alergiškas šių vabzdžių nuodams.
O kokie žmonės apskritai gali auginti bites? Ar reikia kokių nors ypatingų savybių?
Sudėtingas klausimas, į jį atsakyti objektyviai gana sunku. Teoriškai bites auginti gali bet kas, praktiškai tuo užsiimti lengva tik imliam ir smalsiam žmogui, nes turint bityną nuolat reikia skaityti specialią literatūrą, gilintis, ieškoti atsakymų.
Jau seniai visame pasaulyje skambinama pavojaus varpais, kad bitės sparčiai nyksta. Sulig paskutiniąja prasidės ir pasaulio pabaiga... Kokia situacija Lietuvoje?
Mūsų šalyje šios problemos nėra. Bitės Lietuvoje miršta arba žūva dėl sąlyginai natūralių priežasčių, bet ne dėl pesticidų, kuriais purškiami laukai. Tai Jungtinių Amerikos Valstijų problema, bet, kiek teko girdėti, ji gana veiksmingai sprendžiama. Mūsų bitininkai glaudžiai bendrauja su stambiaisiais ūkininkais, sužino, kada bus purškiami laukai, kada bičių negalima išleisti iš avilių.
Daugiausia problemų bitininkams pridaro varozės erkės, kurios apninka bičių šeimą ir ją pražudo. Daugelis bitininkų vis dar nemoka susidoroti su šiais kenkėjais.
Ką dar, be medaus, išgauna bitininkai?
Taip, medus – ne vienintelis bičių produktas. Už jį naudingesni ir sveikesni yra žiedadulkės, bičių duonelė, pikis, pienelis. Pastarieji du produktai vartojami mažais kiekiais – daugiau kaip vaistai.
Mūsų šeima per šaltąjį sezoną suvartoja apie 3–5 kg medaus. Labai mėgstame bičių duonelę – valgome ją kaip riešutus žiūrėdami televizorių ar dirbdami kompiuteriu.
Man apskritai labiau nei medus rūpi bitininkystė – pats procesas. Taigi didžiąją gautų bičių produktų dalį parduodame. Ir kol kas dėl didelės paklausos medaus ir bičių produktų pritrūkstame.
Ar vienas apeinate visą bičių ūkį? Ar kas nors jums padeda?
Didžiosios pagalbininkės yra aštuonmetė dukra ir žmona. Su dukra neretai einame pas bites, ji palaiko rėmus, kitaip man asistuoja. Žmona atsakinga už medaus išpilstymą, stiklainių apipavidalinimo darbus, žodžiu, rūpinasi visu grožiu.
Ateityje norėčiau visiškai atsiduoti bitininkystei, daugiau laiko praleisti gamtoje, dirbti gryname ore, užsiimti edukaciniais darbais.
Ar jau galima spręsti, koks bus šiųmetis medunešis? Nuo ko jis priklauso?
Kalbant bendrai, medus būna pavasarinis ir rudeninis. Pavasarinis, kurį paprastai suku apie birželio 2-ąją, sudaro daugiau nei 50 proc. viso medaus metų derliaus. Priklausomai nuo sunešto medaus kiekio, kartais sukti medų tenka iki vėlyvos nakties.
Šįmet pavasarinio medaus derlius bus geras, jeigu tokie orai išsilaikys ir bičių šeimos bus stiprios. Daugiausia medunešiui trukdo lietingas oras – net išlindus saulei bitės neskuba rinkti nektaro, nes jis paprasčiausiai būna išplautas lietaus. Taigi rudeninis medaus derlius neretai būna gerokai prastesnis.
Jeigu turite medaus, kuris 2 metus nesikristalizuoja, nepulkite kaltinti bitininko, kad pardavė jums prastos kokybės ar negryną produktą.
Kokių rūšių medus parduodamas Lietuvoje? Koks vyrauja?
Didžioji dalis Lietuvoje parduodamo medaus būna maišytas. Taigi ne visada pavyksta įsigyti tikrai iškirtinai aviečių ar liepų medaus. Jis greičiausiai nėra grynas, vien iš šių augalų nektaro. Norint tiksliai įvardyti augalus, iš kurių yra suneštas medus, reikia atlikti tyrimus, kurie nėra pigūs. Tik taip įmanoma nustatyti, kokios žiedadulkės vyrauja ir kokį medų sunešė bitės. Apskritai manau, kad Lietuvoje vyrauja įvairiarūšis medus.
Vis dėlto, jeigu bitynas yra prie grikių, rapsų laukų, medus greičiausiai bus suneštas iš šių augalų. Kitas turėtų būti vadinamas miško arba pievų augalų medumi.
Kuo skiriasi jūsų minimos medaus rūšys?
Miško medus būna tamsesnis ir aštresnio, intensyvesnio skonio, maloniai kvepia. Pievų – švelnesnis, gelsvai baltos spalvos. Grikių medus pasižymi specifiniu kvapu ir skoniu, ne visiems patinka. Jis būna labai tamsios, kone juodos spalvos. Rapsų medaus spalva labai blanki, neryški. Skonis ypač švelnus. Įdomu tai, kad šis medus retai alergizuoja. Paslaptis ta, kad jame būna labai maža žiedadulkių (kurioms ir būna alergiški žmonės) koncentracija. Vis dėlto prieš vartodami tokį alergiški asmenys turėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
Kaip atpažinti gerą, kokybišką medų? Sakoma, kad geras turi kristalizuotis, o blogas yra tas, kuris metus ar ilgiau išlieka skystas...
Taip, vienas iš faktorių – medaus kristalizacija. Vis dėlto apie 20 proc. net pačio kokybiškiausio medaus lieka skystas. Taigi ginčas dėl medaus kokybės svertų amžinas ir nesibaigiantis.
Jeigu turite medaus, kuris 2 metus nesikristalizuoja, nepulkite kaltinti bitininko, kad pardavė jums prastos kokybės ar negryną produktą. Vis dėlto, jei ant prekystalio matote susikristalizavusio medaus stiklainiuką, galite jo įsigyti – didesnė tikimybė, kad namo parsivešite ir vartosite kokybišką produktą.
Sakoma, kad natūralus medus visiškai negenda, jeigu yra laikomas geromis sąlygomis. Kokios jos?
Laikymo sąlygos tokios pačios, kokių reikia kitiems maisto produktams. Medus turėtų būti laikomas vėsioje, tamsioje vietoje. Svarbiausia, kad stiklainiukas būtų sandariai uždarytas, nes produktas labai traukia drėgmę. Kai jos per daug, ima rūgti. Suvalgius tokio, žinoma, nieko neatsitiks, bet skonis bus prastas, rūgštokas.
O ką daryti, jeigu turimas medus pradeda rūgti?
Sunaudokite kepiniams vietoj cukraus, juo marinuokite vištieną. Galiu pasidalinti labai paprastu receptu: lygiomis dalimis sumaišykite medų su sojų padažu, keliomis išspaustomis česnako skiltelėmis ir gautu mišiniu ištrinkite vištieną. Jeigu esate labai alkani, po 15–20 minučių šaukite į orkaitę, jeigu galite palaukti, marinuokite kelias valandas. Iškepusi vištiena būna labai sultinga, saldžiarūgštė. Jei mėgstate ryškesnį skonį, prieš valgydami patiekalą papildomai apšlakstykite tuo pačiu marinatu.