Apie išskirtinį nėštumą, keturių ankstukų gimimą, patirtus išgyvenimus laukiantis bei palaikymo svarbą pasakoja Panevėžio ketvertuko mama Viktorija Paltanavičienė.
Viktorija, papasakokite, kodėl jūsų vaikučiai gimė anksčiau laiko?
Moters įsčios yra pritaikytos vienam nėštumui. Su kiekvienu papildomu vaikučiu situacija sudėtingėja, taip pat trumpėja ir pats nėštumo laikotarpis. Ketvertukas yra retas reiškinys. Remiantis statistika, vidutiniškai vaikučius išnešioti pavyksta apie 30 savaičių. Mano pozityvumas ir nusiteikimas suteikė ypatingą galią – ketvertuką pavyko išnešioti iki 31 savaitės ir keturių dienų.
Vertinant iš medicininės pusės, mano nėštumas buvo labai rizikingas. Tai lėmė daugybė veiksnių. Prieš metus man buvo pašalinta 6 cm mioma nuo išorinės gimdos sienelės. Didžiausia rizika buvo ta, kad bet kada galėjo trūkti gimda ir galėjau ne tik prarasti vaikus, bet ir mirtinai nukraujuoti. Tokiu atveju ant operacinio stalo būčiau turėjusi atsirasti per 20 min.
Laukdamasis susidūriau su daugybe visokių lengvų nėštumo komplikacijų. Taigi dėl mano ir vaikų saugumo buvo nespręsta, kad turiu gultis į Kauno klinikų Akušerijos skyrių. Čia praleidau tris mėnesius.
Man buvo numatyta planinė operacija – atliktas cezario pjūvis su nepilna narkoze, tad buvau sąmoninga. Gimdyme dalyvavo 21 medicinos darbuotojas.
Ar nėštumas buvo sunkus? Kaip jautėtės?
Visą nėštumą, maždaug iki 29 savaitės, jaučiausi gana gerai. Nėštumo pradžioje vargino nuovargis, vaikučiai bandė taisytis ant inkstų, bet mums pavyko šią situaciją pakreipti kita linkme. Vienu metu buvo nukritęs hemoglobino ir kalio kiekis.
Vėliau pradėjo trumpėti gimdos kaklelis. Paskutinėmis savaitėmis jaučiausi prasčiau, nes vaikai jau buvo gana dideli. Pasidarė sunku judėti ir gerai išsimiegoti, pradėjo tinti kojos. Bet kažko labai baisaus tikrai nebuvo, todėl sakau, kad mano nėštumas – gana lengvas.
Koks buvo pirmasis susitikimas su mažyliais?
Patricija gimė 2 004 g, Rėjus 1 808 g, Nojus 1 668g, o Tajus 1 504 g. Po gimdymo dar tris savaites praleidome ligoninėje.
Pirmą parą vaikučius pamačiau tik per vyro telefoną, kadangi operacija buvo sudėtinga ir jos metu iš karto praradau 15 kg. Mano būklė buvo stebima, bet turėjau ir namų darbų – nutraukinėti pirmuosius pieno lašus.
Kitą dieną su vėžimėliu buvau nuvežta į Vaikų reanimacijos skyrių ir ten radau tik Patriciją. Kadangi berniukų būklė buvo gera, jie perkelti į Naujagimių skyrių. Palaikyti vaikučius pirmomis dienomis tada, kada norėjau, negalėjau, nes jie buvo inkubatoriuose.
Pirmą kartą juos priglaudžiau kengūravimo metu (tai būdas grąžinti naujagimiui artumo jausmą padedant jį nuogu kūneliu ant nuogos šeimos nario kūno odos, taip užtikrinant fiziologinį ir psichologinį ryšį bei šilumą – red.). Maitindavome per zondus su švirkštuku. Viskas buvo nauja, trapu ir kažkiek baisu.
Kas jums, kaip mamai, buvo sunkiausia? Kas labiausiai palaikė, įkvėpė jėgų?
Sunkiausia buvo kuo greičiau atgauti jėgas po gimdymo. Prie manęs iš karto prikibo peršalimas. Taip pat kažkiek gąsdino, kad viskas yra nauja ir nesuprantama. Juk vaikučiai man pirmi ir dar keturi iš karto. Tad teko suimti save į rankas ir mokytis.
Tuo metu mane labai palaikė ir padėjo tėvai, vyras ir Kauno klinikų Akušerijos skyriaus darbuotojai. Visada buvau stipri, labai norėjau vaikų ir išėjo tokia gausi, graži ir miela keturguba dovana, kad tiesiog nebegalėjau skųstis. Dievas bet kada tokių dovanų nedovanoja.
Po gimdymo psichologų pagalbos neprireikė, nes skraidžiau tarsi ant sparnų. Tačiau po metų situacija pasikeitė. Norėjosi supratingumo, palaikymo, poilsio, miego – visa tai radau psichologo kabinete.
Tiesa, pogimdyvinė depresija mane aplenkė. Vartai jai buvo uždaryti, nebuvo laiko su ja bendrauti (šypsosi). Mano dienotvarkė dar ir dabar yra labai įtempta. Joje vietos pogimdyminei depresijai neatsirado.
Kaip vaikų gimimas pakeitė gyvenimą, kasdienybę?
Vaikų gimimas mūsų kasdienybę apvertė aukštyn kojomis. Tačiau gerąja prasme, nes į gyvenimą atėjo tikra laimė. Vaikučiai mane išmokė išminties, kantrybės, daugiau pasitikėti savimi, priimti save tokią, kokia esu.
Ankščiau man buvo svarbu tai, ką žmonės pasakys, pavyzdžiui, jei pavėluosiu į susitikimą, jei būsiu nepasidažiusi ar susivėlusi. Dabar man, kaip ketvertuko mamai, galima būti ir susivėlusiai, ir nepasidažiusiai, ir nelakuotais nagais… Iš viso džiaugiuosi, kad dar stoviu ant kojų (šypsosi).
Ketverius metus auginu nuostabius vaikus, esu veikli, randu laiko parodyti mūsų gyvenimo akimirkas socialiniuose tinkluose ir dar dirbti iš namų.
Kas buvo sunkiausia auginant ankstukus pirmaisiais metais?
Vienareikšmiškai – tai, kad neišsimiegodavau. Reikėdavo keltis kas tris valandas ir maitinti vaikus.
Kauno klinikose mes tikrai gavome visą reikiamą pagalbą ir esame visiems už tai labai dėkingi. Tačiau, grįžusius į Panevėžį, mus pasitiko visiškas pasimetimas. Dabar, kai mintimis nukeliauju į praeitį, suprantu, kad daug ką daryčiau kitaip. Dar ir dabar su keturiais vaikais sunku kažkur išjudėti, ypač vienai.
Tačiau tai smulkmenos. Džiaugiuosi, kad mano vaikai laimingi, išdykę, aktyvūs ir mėgstantys bendrauti. Spalio 18 d. atšventėme ketverių metų gimtadienį.
Kaip manote, ko labiausiai trūksta šeimoms, kuriose gimsta ankstukai?
Palaikymo, stiprybės ir optimizmo. Man labai sunku apie tai kalbėti, nes mūsų atvejis labai sėkmingas. Tačiau, gulėdama klinikose, per beveik keturis mėnesius mačiau ne vieną labai sunkią ir skaudžią situaciją. Ankstukai yra tikri kovotojai. Žinau, kad yra šeimų, kurioms šiuo metu labai sunku. Siunčiu joms daug stiprybės, optimizmo, vilties ir, žinoma, apsikabinu.
Visa nėštumo ir vaikučių gimimo istorija dalijotės socialiniuose tinkluose. Kas paskatino žengti šį žingsnį?
Pradinis mano tikslas buvo paskatinti ir padrąsinti tokias šeimas kaip mes. Antras – parodyti, kad stebuklų tikrai būna. Savo nėštumo pradžioje patyriau labai didelį spaudimą dviem vaikams atlikti redukciją (pašalinti įsčiose esantį vaisių – red.).
Nebūčiau galėjusi su tuo gyventi… Nebūčiau sau atleidusi. Todėl šiandien labai savimi didžiuojuosi. Aš pasakiau ne. Ir šiandien turiu keturis sveikus vaikus. Svarbiausia kasdien matau savo Nojaus ir Tajaus (kurių galėjo ir nebūti) akis – mėlynas kaip dangus. Noriu, kad žmonės žinotų, kad viskas įmanoma. Motinystė yra pats sunkiausias darbas.
Pirmus metus įrašus su mūsų šeimos akimirkomis į socialinius tinklus įkeldavau tik kartais. Vėliau ėmiau galvoti, kad žmonės apie mus jau žino viską. Tačiau, kai praradome ketverius metus kurtą profilį ir viską pradėjau daryti nuo pradžių, supratau, kad žmonėms patinka mūsų istorija, realus gyvenimas ir prisiminimai. Todėl dabar vėl dažnai apie tai kalbu. O ir pačiai labai smagu į viską vėl pasižiūrėti.
Viktorija, ką tiesiog privalu žinoti kiekvienai besilaukiančiai moteriai, į kokius ženklus atkreipti dėmesį?
Nėštumas yra atsakingas periodas, todėl būtent jo metu aš sustabdžiau save ir išsikėliau, kas man svarbiau: mano poreikiai, pomėgiai ar sveikas vaikas? Visą nėštumą stengiausi laiką leisti ramiai, atsisakiau laipiojimų į kalnus, didesnių kelionių ir herojiškų žygių. Dar buvo toks įsitikinimas, nes kažkur skaičiau, kad, kuo ramesnė būsiu, tuo ramesni bus mano vaikai. Šis patarimas pasiteisino.
Labai sunku pasakyti ką nors apie ženklus. Tačiau svarbiausias patarimas susirasti gerą, profesionalų akušerį ginekologą. Vadovautis jo patarimais, o ne kažkur forumuose paskaitytais kitų mamų paliepimais, kurios net neturi medicininio išsilavinimo. Jei kažkas neaišku, reikia klausti gydytojo, o ne draugių, juo labiau nepažįstamų žmonių
Ko palinkėtumėte tėveliams, susilaukusiems ankstukų?
Nepasiduokite, tikėkite, nes net ir patys sunkiausi atvejai gali baigtis sėkmingai! Vaikučiui reikia jūsų stiprybės, meilės ir šilumos. Palaikykite savo mažylį kovoje dėl gyvenimo...