Kiekvieną rytą ji su bendraminčiais kelioms akimirkoms panyra į ledinį upės vandenį. „Ar atrodo, kad darau didelę nesąmonę?“ – juokiasi verslininkė, labdaros iniciatyvos „Padovanok suknelę“ idėjos autorė Eskedar Maštavičienė (34).
Kai daugiau kaip prieš dvylika metų iš Etiopijos atvažiavote gyventi į Lietuvą, labiausiai jus gąsdino šaltis. Nutarėte jį nugalėti?
Gal labiau ryžausi nugalėti save. Žmogus taip sukurtas, kad gamtoje galėtų išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Esame jos dalis ir galime išlikti visur. Dabar tiesiog darome tą patį, ką ir mūsų protėviai, – lendame į šaltą vandenį.
Tai yra ne šiaip maudynės, o „Wim Hof“ metodas, kurį sukūrė olandas Wimas Hofas. Šis metodas ištirtas ir patvirtintas moksliškai. Jis apima tris elementus: kvėpavimą, šaltį ir protą. Jį atradau praėjusią žiemą. Tada išgyvenau didelę psichologinę krizę. Draugės tėtis Arūnas Degutis, vienintelis turintis pažymėjimą šio metodo instruktorius Baltijos šalyse, žinojo, kokia mano padėtis, ir pasiūlė išbandyti šalčio terapiją. Jis įtikino, kad galiu išmokti valdyti stresą, kuris kyla dėl santykių, verslo, kasdienio gyvenimo problemų. Nes panyrant į vandenį stiprinamas ne tik kūno, bet ir psichologinis imunitetas.
Žmogaus proto galia – didžiulė. Mes gyvename apsupti pačių susikurtų baimių ir smegenys tuo tiki. Esame tikri, kad jei šalta, tai susirgsime, todėl negalime žiemą eiti į lauką basi. Tačiau tarp žmonių, su kuriais susirenkame lįsti į šaltą upės ar ežero vandenį, yra vyrukų, kurie basi bėgioja žiemą vasarą.
Ar lengvai įpratote jūs?
Arūnas šalčio terapiją praktikuoja ir vasarą: į kubilą priberia daug ledo kubelių ir įlenda. Jau išbandžiau ir aš – labai faina! Jis man patarė pradėti nuo šalto dušo, vaikščiojimo basomis po sniegą. Tik prieš tai negalima kaitintis pirtyje – nereikia jokio apšilimo, tik atlikti kvėpavimo pratimus.
Praėjusią žiemą pirmą kartą basa ant sniego ištvėriau tik dvidešimt sekundžių, nors atrodė, kad amžinybę. Tačiau iki žiemos pabaigos galėjau ant sniego išstovėti dvylika minučių: išeinu į lauką ir vaikštau, atsipalaiduoju. O šį rudenį įlindau į šaltą vandenį.
Nesiginsiu, iš pradžių buvo sunku net kvėpuoti. Tačiau pagal šį metodą pirmiausia reikia būtent atsipalaiduoti ir pradėti giliai kvėpuoti, įsiklausyti į savo kūną. Odos poros užsiveria ir nebejauti šalčio: lediniame vandenyje jautiesi net komfortiškai.
Sezoninės peršalimo ligos turėtų nebekibti?
Man atrodo, kad pradėjus grūdintis pagerėjo ne tik mano, bet ir vaikų sveikata, nes jiems taip pat leidžiu basiems išbėgti ant sniego. Jie tapo stipresni, sveikesni, nei gyvendami šiltnamio sąlygomis, kai nesinori net lango atidaryti ir išvėdinti namus.
Šaltis – įdomus dalykas: atbaido ne tik ligas, bet ir blogas mintis. Tokios maudynės tapo gyvenimo būdu. Vieni atsikėlę dieną pradeda nuo mankštos, o aš pabudusi dar lovoje atlieku kvėpavimo pratimus. Tuomet susiruošiu dienai, vaikus palieku mokykloje, darželyje ir važiuoju prie Vilnelės susitikti su bendraminčiais. Panyrame į vandenį, pakvėpuojame, išlipę į krantą pasipurtome, išgeriame kavos ar arbatos ir įgavę geros energijos skirstomės į darbus.
Sunkiausia – nuvažiuoti prie vandens. Tačiau gyvenimas yra ne vien komfortas, todėl ir įdomus. Tas iššūkis, kurį įveiki iš pat ryto, yra gėris. Paprastai vėsiu metų laiku man visada šąla galūnės. O išlindus iš šalto vandens įšilęs kūnas pradeda gaminti energiją. Rankos ir kojos tiesiog dega. Tampi energingas – atrodo, kad galėtum versti kalnus, nes sunkiausias dalykas jau padarytas – išsimaudyta.
Tos maudynės jūsų artimuosius, likusius Etiopijoje, turėtų šiurpinti.
Tai kad net draugai, kurie gyvena čia pat, Vilniuje, yra šokiruoti! Kai siūlau prisidėti, purtosi – jokiu būdu. Tačiau kas išdrįsta pabandyti – po poros kartų apsipranta.
Na, o gyvenantys Etiopijoje, manau, nesuvokia, koks šaltas gali būti vanduo. Juk kol nebuvau Lietuvoje, ir aš neįsivaizdavau, kad gali būti taip šalta, nežinojau, kas yra sniegas. O dabar manęs vėsa nebegąsdina, nes tai – mano ruduo, mano žiema.