„Kilig“ gyvenimo akimirkos pagal Liviją Gradauskienę: man tiktų epitetas „žaisminga“
Žaidimu tampantis netikėtas praeivio mirksnis, spontaniškas šokis gatvėje, įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio ar momentas, kai pagauni save šypsantis. Mes tokioms malonioms akimirkoms ir patirtims turime žodį „kilig“. Žurnalistė Livija Gradauskienė papasakojo, kokios gyvenimo akimirkos jai yra „kilig“.
Dainavimas duše, katės glostymas, bėgiojimas, maisto ruošimas... Tai tie dalykai, kurie vieniems žmonėms akimirksniu įpučia laimės, atpalaiduoja, nuramina, tačiau kiti jiems visiškai abejingi. Kas jums yra kilig?
Užaugau kambaryje, kurio sienas buvau apklijavusi šuniukų nuotraukomis. Mano svajonė nuo vaikystės laikų – pievelė ir šuniukas joje. Dabar aš jį turiu ir dėl Brolio man nuolat apsąla širdis... Jį glostau, kutenu, nešioju, o kai atidarau namų duris, gaunu didžiausią pasaulio meilę. Tokios akimirkos nuostabios!
Kilig man – ir bendravimas. Galiu valgyti bet ką, kad tik būtų su kuo. Jei dabar kas nors iš draugų paskambintų ir pakviestų pavakaroti, pirma mintis būtų: „O, kaip faina!“ Jei atsiranda per daug įtampos, rūpesčių, nebežinau, ko griebtis, viską metu ir einu pasportuoti į klubą. Esu absoliučiai įtikėjusi, kad sportas išsprendžia viską. Po penkiasdešimties minučių didžiulio fizinio krūvio atsigulu ant kilimėlio ir kaskart patiriu neapsakomą atsipalaidavimo pojūtį. Tada galvoju: „Kaip gera! Tiesiog tobula!“ Mano kūnas sako tą patį: „Ai, gerai!“ O dar man sąla širdis nuo prisilietimo prie talento. Kad ir kas tai būtų: vaiko koncertas muzikos mokykloje, „Cirque de Soleil“ spektaklis, Gregory Porterio dainavimas Valdovų rūmuose ar Kotrynos Juodzevičiūtės arba Martyno Kavaliausko įsikūnijimai „Muzikinėje kaukėje“. Žmogaus talentas jaudina iki širdies gelmių. Taip gera!
O grynai moteriški kilig momentai jūsų gyvenime?
Dažiukai, kremukai, buteliukai – mano silpnybė. Ačiū Dievui, kad yra gerų lietuviškų grožio produktų, kurių tokios kaip aš gali prisipirkti neišleisdamos milijono, nes tiek išleisti negaliu. Mano nusiraminimo būdas prieš renginį – koreguoti jau padarytą makiažą, tiksliau, neva koreguoti ir tobulinti. Tą akimirką, kai ką nors taisinėju, susitelkiu į tą veiksmą, į kokį nors brūkšnelį ir tai mane atpalaiduoja.
Spontaniškumas – taip pat kilig prasmės dalis. Kai kuriuos žmones spontaniškumas erzina, nes „suaugusiam nedera taip elgtis, tai kvaila“, bet tik ne jus, tiesa? Susidaro įspūdis, kad savo vidinio vaiko laisvės negniaužiate.
Nepasakyčiau, kad esu labai spontaniška. Man labiau tiktų epitetas „žaisminga“. Labai suaugusia savęs pavadinti negalėčiau: mano duktė, būsima dvyliktokė, rimtesnė ir pareguliuoja mamą. Mano nuomone, labai svarbu, kad gyvenime netrūktų kreizo. Ir jo mano gyvenime yra! Mes su draugais, kuriems irgi ne aštuoniolika, tokių dalykų prisigalvojame... Pavyzdžiui, gimtadienio, o ypač jubiliejaus, proga mūsų kompanija kaltininkui paruošia dovaną siurprizą. Esame persirengę, nusigrimavę senukais ir sukūrę filmuką „Mes – po penkiasdešimties metų“, iš savo portretų su užrašytais linkėjimais sukūrę milžinišką plakatą ir jį vyrai naktį pritvirtino draugui prie tvoros... Mes krečiame vieni kitiems pokštus ir esame žiauriai patenkinti, kad mums vis dar smagu gyventi. Mėgstu tokius išdykavimus, kurie suaugusiajam tarsi nedera. Man jie labai smagūs. Tik, aišku, svarbu pasirinkti žmones, su kuriais gali tai daryti.