Į dokumentinį kiną režisierė, aktorė, scenaristė ir pedagogė Janina LAPINSKAITĖ atėjo būdama keturiasdešimties. Juokauja, kad tada pasijuto savo vyro, žinomo režisieriaus Algimanto Puipos, skatinusio neapsiriboti televizijos laidomis, tarsi išstumta iš traukinio į nežinią. O branda buvo tik pranašumas – ji jau mokėjo prakalbinti ir įsiklausyti, pajusti ir suprasti savo herojų vienatvę.
(interviu publikuotas 2021 metais)
Pasidomėjau, kaip dabar gyvena vieno labiausiai jus išgarsinusio ir apdovanoto filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ vienišius herojus, kaimo keistuolis, medžio drožėjas Venecijus. Netikėtai mirė prieš trejus metus...
Tikrai?.. Po filmo, kuris pasirodė 2002-aisiais, dar ilgokai bendravome. Kai atsiprašiau, kad niekaip negalėsiu atvažiuoti į jo vestuves, jis truputį papyko ir nuliūdo. Po premjeros Venecijų užgriuvo žurnalistų dėmesys, turbūt jam visai malonus, bet paskui nutrūko. O jis gal tikėjosi, kad vėl ką nors filmuosiu. Vėliau vis šen ten perskaitydavau, kad gyvena su žmona, pagalvodavau, kad ji turi turėti čiudnumo, kaip ir jis...
O pati turėjote to čiudnumo? Kadaise septyniolikos atvažiuoti į Vilnių ir drąsiai stoti į pirmąjį televizijos režisierių kursą tuometėje konservatorijoje reikėjo drąsos?
Taip, tada daug kam atrodė, kad režisūra – ne moterims. Buvau mergina iš provincijos, pirmą kartą atidardėjusi traukiniu į Vilnių su nutrintu lagaminėliu ir iškart apgauta taksisto – jis mane vežiojo ratais... O to čiudnumo turbūt visi turime, gal tik kiekis skiriasi. Kai esi jaunas, daug negalvoji: „O kas bus? Ar aš tą padarysiu?“ Daug ko nežinai, o kai nežinai, kad kas nors blogo gali įvykti, tai gal ir neįvyksta. Konkursas buvo milžiniškas – iš daugiau nei šimto atrinko tik dešimt. Ir aš nepakliuvau tarp jų! Parvažiavau pas senelius, pasėdėjau, paliūdėjau ir sužinojau, kad kursą papildomai renka.
Dabartiniu protu turbūt būčiau dar kartą nesibaladojusi atgal, gal būtų orumas prabilęs, ambicijos sukilusios („neėmėt, tai ir nereikia!“), bet tada vėl susikroviau lagaminėlį ir atvažiavau. Gal buvau labiau atsipalaidavusi, nes jau neturėjau ko prarasti, – ir mane priėmė. Dabar, kai pati Muzikos ir teatro akademijos priėmimo komisijoje matau stojančius, labai suprantu jų baimes, ypač atvažiavusių iš provincijos. Jų elgesys kitoks, jie labai pamažu atsiskleidžia, neturi vilniečių ar kauniečių pasitikėjimo savimi. Tokia buvau ir aš. Gal ta provincialės sėkla, empatija tokio tipo žmonėms mane ir atvedė į kūrybą.
Tėvai turbūt nebuvo sužavėti tokiu keistu tais laikais pasirinkimu?
Šeimoje nebuvo profesionalių menininkų – mama dirbo fabrike, tėtis – elektriku, bet mes dažnai eidavome į teatrą, į kiną, mama mėgo poeziją. Iki septynerių metų augau pas senelius, ryšys su jais buvo labai stiprus, ir tie vaikystės prisiminimai iš kaimo dabar patys gyviausi.Tėvai man buvo numatę žemiškesnį kelią – stoti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą. Viskas šalia, nereikės niekur belstis. Bet aš norėjau kitko... Vieną vasaros dieną, išlaikiusi abitūros egzaminus, kol tėvai buvo darbe, greitai susikroviau daiktus ir išvažiavau pas senelius – jie man davė pinigų didžiajai kelionei į Vilnių, į režisūros stojamuosius. Tėvai gal tik po kokių dvejų metų susitaikė su mano pasirinkimu. Regis, jie manė, kad septyniolikmetei gyventi svetimame mieste pavojinga, ir net tikėjosi, kad galų gale ko nors prisidirbsiu – pavyzdžiui, grįšiu su nesantuokiniu vaiku.
Meno specialybių studentai kartais dėstytojus kaltina begaliniu dusinimu ir nežmoniškais krūviais. Kokie buvo jūsų studijų metai?
Nejaučiu neapykantos savo aukštajai mokyklai – darbo buvo be galo daug, dažnai išeidavome namo tik vidurnaktį, bet laiko užteko ir pasilinksminti po egzaminų. Nors tai būdavo džiaugsmas kartu su ašaromis, nes žinodavome, kad po kiekvienos sesijos kas nors iškris, – studijas baigė tik pusė kurso. Tuo metu kaip ir daugelis buvusių ar esamų studentų nevertinau to, ką gaunu. Bet ėjo laikas ir supratau, kiek daug susiurbiau ir kaip tai padėjo vėliau. Net dėstytojas, kuris, kaip tada atrodė, nieko gero neduoda, pasirodo, labai daug davė. O kartais reikia, regis, tik smulkmenos... Iki šiol pamenu savo mokyklos Šiauliuose mokytoją, kuri kalbėdavo su manimi kaip žmogus su žmogumi, jai labiau už chemijos žinias rūpėjo, kuo aš gyvenu, kas tas žmogelis vardu Janina.
Baigusi mokslus nuėjote dirbti į televiziją, Vaikų ir jaunimo redakciją. Nebuvo apmaudu: aš juk galiu tiek meno prikurti?
Žinote, kaip... Televizija neatrodė blogiausias variantas ir laida – ne ideologinė, o juk buvo 1975-ieji! Malonumo su vaikais dirbti nejaučiau, o kai prie televizijos pamatydavau autobusą su ženklu: „Vaikai“, kojas pakirsdavo: žinojau, kaip visi dūks, kaip reikės juos sudominti, kaip bus sunku susitelkti į darbą... Mes, Jaunimo redakcijos darbuotojai, važiuodavome, pavyzdžiui, kalbinti nusipelniusių melžėjų. Darbas be jokių kančių – visada žinodavome, ko galima ir ko negalima klausti. Ir žmonės žinojo, ką sakyti ir ko nesakyti. Bet įdomiausi dalykai likdavo už kadro ir nuguldavo į atmintį. Prisimenu vieną močiutę, kuri, kai kalbinome nusipelniusią ir labai daug pieno primelžusią jos dukrą, pasirėmusi ant stalo gražiai gyvenimiškai pasakė: „Vaikeli, jei ta karvė nebūtų norėjusi to pieno duoti, nebūtum ir primelžusi.“
Tada daug kam atrodė, kad režisūra – ne moterims. Buvau mergina iš provincijos, pirmą kartą atidardėjusi traukiniu į Vilnių.
Pamenate tą vakarą ar popietę, kai pirmą kartą pamatėte savo vyrą?
Apie Algimantą Puipą jau buvau girdėjusi, bet kažkodėl maniau, kad kino žmonės labai arogantiški ir, aišku, jis toks pats. Kai viena kino kritikė pakvietė į vakarėlį ir pasakė, kad ten bus Puipa, net nenorėjau eiti. Vis dėlto nuėjau, pamačiau. Įstrigo jo įdėmus vaiskiai mėlynų akių žvilgsnis. Įsivaizdavau, kad kino žmonės daug protingesni už mane, o jis dar vilnietis ir dar Maskvoje mokslus baigęs... Atrodė, pradėsiu kalbėti ir jis iškart pajus, kad šita iš tos „Provincijos“ laidos nieko nesupranta! Gal verčiau būsiu paslaptinga, mažai kalbėsiu ir daug šypsosiuosi..
Vėliau jis per bendrus pažįstamus sužinojo mano laidinio telefono numerį, paskambino ir pradėjome susitikinėti. Mano laimei, apie kiną visai nekalbėjome – radome kitų bendrų temų. Kalbėjome, kalbėjome, kalbėjome ir mums buvo įdomu. Pamačiau, kad jis visai nearogantiškas, kad supranta mane. Pamenu, kino teatruose pradėjo rodyti jo filmą „Atpildo diena“. Na, manau, nueisiu pažiūrėti. Jau kasoje ruošiuosi pirkti bilietą, o man sako: „Gal palaukite, kol ateis trečias žiūrovas, dviem mes nerodome.“ Atėjo trečias, pažiūrėjau, o paskui būsimajam savo vyrui turėjau drąsos pasakyti, kad mačiau jo filmą, deja, jį žiūrėjome tik trise...
Jis neįsižeidė?
Ne. O aš tapau drąsesnė. Supratau, kad žmonės yra žmonės, ne kino dievai. Netrukus susituokėme, matydavau, kiek ir kaip jis dirba, nes man daug pasakodavo, ir tada galvodavau: „Dieve Dieve, koks baisus tas kino kūrimas!“
Jis išvažiuodavo dirbti, o jums reikėjo išmokti laukti, ar ne?
Gimė sūnus Gediminas, gyvenome pas Algimanto močiutę Vilniaus pakraštyje, ten jaučiausi kaip kaime. Vis viena ir viena, nes tada filmavimai trukdavo po keletą mėnesių. Pamenu, jie kūrė „Velnio sėklą“. Nuvažiavau su pusės metų sūnumi, Algimantas mus apgyvendino netoli filmavimo aikštelės – mažame miestelyje, pro kurį jų grupė važiuodavo rytais ir vakarais, o jie visi gyveno viešbutyje. Tas laukimas su vaiku vežimėlyje prie lango... Kada atvažiuos autobusiukas... Sustos, Algimantas išlips, apkabins, persimesime keliais žodžiais ir – iki vakaro, kol vėl jį pamatysiu kelioms minutėms.
Bet radau juokingą užsiėmimą ir laukimas įgavo šiek tiek prasmės. Autobusiuko vairuotojams, kurie žvejodavo, prikasdavau sliekų, iš ryto juos įteikdavau, o vakare jie man įduodavo maišelį su žuvimis. Šeimininkai džiaugėsi, kad daržą gerai išpurenu. Todėl po daugelio metų labai gerai suprasdavau savo herojus, kurių širdyse irgi gyveno vienatvė... Tas laukimas žiūrint pro langą turi labai gražiai skausmingų spalvų, kurios ilgam įstringa, tos akimirkos labai taurios, aš išsaugojau tą pojūtį. Sukurtą filmą anais laikais reikėdavo parodyti Maskvai – jį patvirtindavo arba ne. Pamenu, jei vyras į Maskvą važiuodavo prieš Naujuosius metus, vis parveždavo lauktuvių antį. Taip akyse ir stovi: ištraukia iš portfelio kruviną paukštį ir krauju aptaškytą scenarijų, aš griebiu jį šluostyti, o Algimantas sako: „Nesirūpink, filmą priėmė, scenarijus nebereikalingas!“ Po penkerių metų gimė antras sūnus, Kristijonas. Jaučiausi vyrų pasaulyje, beveik kaip moteris iš Algimanto filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ – brolis, vyras, du sūnūs...
Nesijautėte prispausta buities?
Kai Algimantas už kažkokius nuopelnus gavo leidimą nusipirkti žiguliuką, iškart išmokau vairuoti ir ilgiems metams tapau šeimos vežėja – vyras teises irgi turi, bet nusprendė, kad jam smagiau, kai aš vairuoju. Buvau nebloga vairuotoja: vyrą, vaikus nuvežu, paimu... Turint mažų vaikų, dirbti televizijoje gerai – jokių kūrybinių kančių, jokių nemigo naktų! Gal kam nors ir atrodžiau vargšė, nes vyras „daro meną“, o ji „pasiaukojusi“, bet tokia nesijaučiau. Algimantas visą kūrybos procesą nešdavo į namus: žinodavau viską – nuo scenarijaus kūrimo iki aktorių parinkimo, būdavau tarsi lakmuso popierėlis, kai jis norėdavo ką nors pasitikslinti. Pamenu, pareina naktį po montažo, aš irgi nemiegu, nes vaikai neramūs, tai susėdame ir kalbamės valandų valandas. Jis manęs niekada nelaikė tik namų dalimi, nors pats neturėjo laiko dalytis buities rūpesčiais – aš buvau ir santechnikė, ir elektrikė, ir vairuotoja. Tačiau jis manęs niekada neišbraukė iš savo kūrybos pasaulio ir per tiek metų niekada neleido pajusti, kad ko nors neišmanau ar nesuprantu, mes visada visur būdavome ir eidavome kartu, jis neslėpė manęs kaip kokios namų šeimininkės. Atvirai sakant, man to meno namie buvo tiek užtektinai, kad nesiveržiau pati jo kurti...
Ištraukia iš portfelio kruviną paukštį ir krauju aptaškytą scenarijų, aš griebiu šluostyti, o Algimantas sako: „Nesirūpink, filmą priėmė, scenarijus nebereikalingas!“
Tai kas privertė – švelnus vyro spyris?
Filmuodama siužetus „Provincijos“ laidai, supratau, kad su tokio tipo, pakraščių žmonėmis man lengva bendrauti, man artimas kaimas. Būdavo akimirkų, kai, regis, jau prakalbini žmogų, jis tau atveria širdį, o filmavimo grupė trypia už nugaros, kad laikas namo. Išeini ir matai žmogaus akis – jis pasijunta išduotas, nes neišklausei iki galo. Apima skausmingas nepasitenkinimo jausmas... Apie savo herojus tiek pasakodavau Algimantui, kad kartą jis neištvėrė ir paklausė: „O kodėl negali sukurti dokumentinio filmo?“
Jis mane į kiną tiesiog išstūmė, pati gal būčiau neišdrįsusi. Pirmasis mano filmas buvo simboliniu pavadinimu „Toks mano likimas“ – kinas ir tapo mano likimu... Prisimenu aklos moters žodžius iš to filmo: „Aš mylėjau bernioką. Tėvai neleido už jo tekėti. Jei būtų leidę, gal nebūčiau likusi sena pana, gal būtų nereikėję pačiai skaldyti malkų, gal tada jos atplaiša nebūtų įkritusi man į akį ir nebūčiau tapusi akla.“ Aš pati, ypač dabar, kai gyvenimas krypsta į rudenėjimą, irgi dažnai pagalvoju, kas būtų, jeigu būtų. Tik viena akimirka... Jei tą vakarą nebūčiau sutikusi Algimanto, gal būtų kita šeima, nebūtų jokių filmų, būčiau kokio nors gydytojo žmona, o kadangi intuityviai persiimu šalia esančio žmogaus pasauliu, gal būčiau dirbusi kokia slaugytoja?
Esate minėjusi, kad jums branda atėjo pradėjus kurti filmus. Kodėl?
Savo studentams sakau, kad mūsų profesijos žmonės širdyje tarsi turi turėti kempinę, kuri sugertų visą patirtį, visų sutiktų žmonių emocijas. Pradėjusi kurti filmus, supratau, kad galiu ne tik sugerti, bet ir duoti, galiu geriau suprasti žmones. Jei būčiau filmus kūrusi dvidešimties su trupučiu, būčiau buvusi velniškai paviršutiniška. Iki tol turėjau nueiti kelio gabalą – būti žmona, mama, ir šis buvimas nebuvo tuščias, kaupėsi patirtis. Dokumentinio filmo procesas visiškai kitoks nei vaidybinio. Tai, ką parodai žiūrovams, yra tik maža dalelė to, kuo gyvenai, kokia buvai, kokie buvo tavo personažai, kurie tavimi pasitiki. Tu būni su jais, kartais sprendi jų problemas. Kartais jie kviečia tave į gimtadienį ir važiuoji, kartu geri vyną, dainuoji, valandų valandas klausaisi jų. Nes būtų egoistiška nevažiuoti, kai tau reikės filmuoti, jie gali būti tarsi už sienos, tu negausi to, ko tikėjaisi... O paskui juos palieki ir jautiesi išsiskyręs su kai kuo labai artimu.
DOSJĖ
Svarbesni dokumentiniai filmai:
- „Toks mano likimas“,
- „Iš skruzdėlių gyvenimo“,
- „Iš elfų gyvenimo“,
- „Iš avinėlių gyvenimo“,
- „Venera su katinu, arba iš peteliškių gyvenimo“,
- „Aktas“,
- „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“,
- „Našlių pakrantė“,
- „Šokanti ant stogų“,
- „Vakar bus rytoj“.
Vaidybinis filmas:
- „Stiklo šalis“.
Svarbiausi vaidmenys vaidybiniuose filmuose:
- Nusikaltėlė – „Moteris ir keturi jos vyrai“,
- Monika – „Miegančių drugelių tvirtovė“,
- Gryta – „Elzė iš Gilijos“.
Už kūrybą apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
