Kino aktorius Vinnie Jonesas: „Sunkiausia buvo prieš dešimt metų, kai teko rinktis – futbolas ar aktorystė“ (papildyta rugpjūčio 25d.)
Vargu ar norėtum jį sutikti šeštadienio naktį Kalvarijų gatvės tarpuvartėje, kita vertus – nereikia spręsti apie žmogų tik pagal išvaizdą. Susėdus drauge išgerti puodelio kavos, Holivudo aktorius Vinnie Jonesas (47) gali pasirodyti visai mielas vaikinas. Buvęs britų futbolininkas, suvaidinęs keliose dešimtyse filmų, kurie tapo populiarūs, šiuo metu tikriausiai sukinėjasi kur nors jūsų kaimynystėje: jis yra kuriamos režisieriaus Emilio Vėlyvio juostos „Flight Redirected“ pagrindinė žvaigždė.
Aukštas, šiek tiek dramblotas, atletiškas vyrukas su šortais ir sportiniais bateliais sunkiai įsipaišo prašmatniame klasikiniame Vilniaus „Naručio“ viešbučio interjere, bet tikrai dėl to nesuka galvos.
Kaip jūs apskritai atsidūrėte Lietuvoje? Reikia pripažinti: ne tiek jau daug Holivudo žvaigždžių vaidina mūsų filmuose.
Tiesiog važiuoju ten, kur siūlomas patinkantis darbas. Prieš kelis mėnesius filmavausi Bulgarijoje, dar anksčiau – Vengrijoje, dabar – Lietuvoje.
Taigi nesate iš tų išrankiųjų aktorių, kurie pripažįsta tik Holivudą?
O tokių dar yra?.. Šiais laikais prodiuseriai dairosi geriausių sandorių, mažiausių mokesčių ir panašiai. Nėra jokių priežasčių ignoruoti Europos šalis: juk čia už tuos pačius pinigus gauni kur kas daugiau nei Amerikoje. Jei, pavyzdžiui, filmą „Flight Redirected“ suktume Los Andžele, jo biudžetas būtų keturis kartus didesnis. Štai ką tik baigiau filmuotis juostoje „The Tomb“ su Sylvesteriu Stallone ir Arnoldu Schwarzeneggeriu: dirbome Naujajame Orleane, nes ten nedidelės kainos. Prodiuseriai dabar nesibaimina ieškoti vis tolimesnių lokacijų. O prieš kokius šešerius septynerius metus kone viskas būdavo filmuojama Vankuveryje arba Toronte.
Ne dėl to, kad ten graži gamta ir malonūs žmonės?
Dėl to, kad ten pigu (šypteli). Bet filmams reikia skirtingos aplinkos: juk neįdomu viską filmuoti vienoje gatvėje... Todėl dabar visi atrado Rytų Europą.
Bet gal ir honorarai Rytų Europoje mažesni?
Na, man, šiaip ar taip, moka doleriais, taigi nejaučiu didelio skirtumo (juokiasi).
Kontrolinis klausimas užsieniečiui: ar buvote ką nors girdėjęs apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
O dabar nustebsite: pernai filme „Kill the Irishman“ su Christopheriu Walkenu vaidinau vyruką, kuris buvo pusiau airis, pusiau lietuvis! Esu žiūrėjęs šį tą lietuviško. Žinoma, mačiau ir „Zero 2“: be galo patiko. Manau, režisierius yra labai talentingas. Ir kaip žmogus malonus, bet aš dažniausiai matau jo profesionalumą: jis pasinėręs vien tik į darbą. Darbas, darbas, darbas!.. Emilis man primena Guy Ritchie jaunystėje. Kai pirmą sykį dirbau su Guy, jo stilius buvo labai panašus. Nesistebėčiau, jei Emilis jums prisipažintų, kad Guy Ritchie – jo įkvėpimo šaltinis.
Taigi vakarais judu negeriate alaus?
Kaip tik nuėjome išgerti su visa komanda. Manau, labai svarbu, kad visi susivienytų – ypač kai kuriami mažo biudžeto filmai. Apskritai jaučiuosi panašiai, kaip kadaise filmuojant „Lok, stok arba šauk“: biudžetas toks pat mažytis, visi aplink draugiški, sekmadieniais kartu einame gerti alaus... Smagiai leidžiame laiką.
Rodos, likimas jus lepina: visi darbai, kuriuos esate dirbęs, – tiek futbolininko, tiek aktoriaus, – labiau primena smagiai leidžiamą laiką nei sunkų triūsą.
Sakote, tai nepanašu į darbą? Štai ką tik baigėme šešių naktų filmavimo maratoną: pradėdavome ketvirtą popiet, baigdavome penktą ryto. Taigi tiek to smagumo... Sekmadienį išgėrėme alaus – vienintelį kartą per dvi savaites. Žinotumėt, kaip jo laukėme!..
Vis dėlto – ar esate patenkintas tuo, kaip susiklostė jūsų gyvenimas?
Žinoma. Sunkiausia buvo prieš dešimt metų, kai reikėjo priimti velniškai svarbų sprendimą: atsisakyti futbolo ir pamėginti imtis aktorystės. Pamėginau.
Ir jums iškart pasisekė!
Man kažkaip sekdavosi atsidurti reikiamose vietose reikiamu laiku. Pirmieji penki mano filmai tapo velniškai populiarūs ir pelningi: nuo tokio tramplino labai lengva atsispirti. Tad dabar viskas yra puiku. Tiesa, dirbu labai daug. Tris mėnesius filmavausi Naujajame Orleane, retkarčiais parlėkdavau į Los Andželą, tada nuvykau į Bulgariją, į Las Vegasą, atvažiavau į Lietuvą... Dešimt savaičių turiu praleisti Rusijoje – ten kuriamas dokumentinis filmas. Bet moku ir atsiriboti: kai grįžtu namo į Los Andželą, iki soties mėgaujuosi ramybe. Ten turiu savo futbolo komandą...
Jūs, pats tikriausias britas, futbolą visgi jau vadinate amerikietiškai – „soccer“?
Tenka (juokiasi). Amerikoje gyvenu beveik dešimt metų – nori nenori išmokau kalbėti taip, kad mane suprastų. Pats nepastebėjau, kaip futbolą ėmiau vadinti „soccer“... Mūsų komanda vadinasi „Hollywood All-Stars“: įkūriau ją prieš penkerius metus, nes baisiai ilgėjausi futbolo. Žaidėjai – įvairių tautybių: amerikiečiai, anglai, airiai. Taigi sekmadienius Amerikoje skiriu širdžiai mielam užsiėmimui – pasilakstyti su savo berniukais. Aišku, šiais laikais daugiau treniruoju, nei pats bėgioju po aikštę... Kai pagalvoju, gal ir norėčiau rimtai imtis futbolo trenerio darbo. Bet tada neturėčiau laiko filmuotis!
O kas geriau?
Man patinka tai, ką darau dabar. Bet ir prabėgusia jaunyste negaliu skųstis: futbolą profesionaliai žaidžiau šešiolika metų, padariau fantastišką karjerą. Jei man būtų dvidešimt penkeri, be abejo, vis dar žaisčiau. Kita vertus, aktorystėje daugiau individualumo, susikalbėjimo su savimi. Pasifilmuoji tris keturias savaites – ir ramiai grįžti namo. O kai žaidi futbolą, gyveni savo gyvenimą kartu su dar trisdešimčia vyrukų.
Apskritai jaučiuosi panašiai, kaip kadaise filmuojant „Lok, stok arba šauk“: biudžetas toks pat mažytis, visi aplink draugiški.
Man patinka dirbti nepriklausomuose filmuose. Tai tarsi loterijos bilietas: niekada nežinai, išloši ar ne. Su „Lok, stok arba šauk“ man velniškai pasisekė: tai buvo mažo biudžeto filmas, bet žiūrovams labai patiko. Pats irgi labai mėgstu juodąsias komedijas. Todėl ir „Flight Redirected“ scenarijus iškart patraukė dėmesį: kai kurios detalės – sunkios ir labai juodos, o kai kurios – žiauriai juokingos.
Kaip leidžiate laiką, kai nedirbate?
Turiu namus Los Andžele, Malholando kelyje, ir labai mėgstu juose būti. Oras ten nuostabus, tad kasdien žaidžiu golfą. Abu su žmona mėgstame pasikviesti draugų, rengti pasisėdėjimus, barbekiu...
Pats kepate kepsnius ant grotelių?
Ne, turiu kas tuo pasirūpina (šypteli). Dievinu pokerį – mano namuose vyksta pokerio turnyrai. Ir kam man kur nors eiti?.. Na, retkarčiais kur nors išsiruošiame: nuvažiuojame pavalgyti į Beverli Hilsą. Turiu gal tris mėgstamus restoranus, į kitus nekeliu kojos. Į raudono kilimo renginius vaikštau retai. Žinau, kai kurie mano kolegos visą energiją išeikvoja tam, kad kas vakarą ten lankytųsi, bet manęs tai kažkodėl netraukia. Jau geriau liksiu namie ir pažaisiu golfą... Tik taip visiškai atsipalaiduoju.
Ką veikia jūsų žmona Tanya?
Ji tiesiog rūpinasi namais.
Turbūt labai jūsų pasiilgsta taip retai matydama?
Nuolat kalbamės telefonu. Bet ji prie to pripratusi – niekada kitaip ir nebuvo. Galėčiau ją vežiotis su savimi, bet ką čia veiktų?.. Tiesiog sėdėtų viešbutyje. O Amerikoje – jos aplinka, jos draugai.
Jūsų sūnus panašus į jus?
Išoriškai – nelabai (šypteli). Jis niekada nesidomėjo futbolu: žiūrėti žiūri, tik pats nežaidžia, mieliau jodinėja arkliais. Bet šiaip jis šaunuolis: jau penkerius metus sėkmingai tarnauja armijoje, ką tik grįžo namo iš Kanados, ruošiasi gauti piloto licenciją. Nuo vaikystės svajojo būti karys: jam tai tikrai patinka.
Ar pats, kaip ir dera kietam vyrukui, mėgstate greitus automobilius, lėktuvus, motociklus?
Namuose turiu „Harley-Davidson“ – nusipirkau naujutėlį prieš penkerius metus. Vargu ar su juo esu nuvažiavęs bent tūkstantį mylių...
Bet užtat gražiai atrodo garaže...
Tikrai (juokiasi).
O koks jūs tėtis ir vyras? Labai kietas ir griežtas?
Mano vaikai su manimi kartais kalbasi kur kas griežčiau nei aš su jais (juokiasi). Pripažįstu, man nedaug teko juos auginti, o ir grįžęs namo iš kelionių nepuldavau jų auklėti. Bet jie užaugo geri žmonės – tuo labai džiaugiuosi.