Aktorei Aldonai VILUTYTEI (46) skambinu tuomet, kai man ima rodytis, kad įsijungusi bet kokį lietuviškai įgarsintą filmą girdžiu jos balsą. Esu netoli tiesos – Aldona prisipažįsta, kad šiandien įgarsina kiną ir dubliuoja kaip niekada daug. Su žinoma teatro ir kino aktore kalbamės apie tai, kuo jai ypatingos akimirkos už kadro.
Ir „Žmonių“ skaitytojams pasakykim, kad man nesivaidena, kai visur tave girdžiu...
Taip yra turbūt dėl to, kad po daugelio metų grįžau ten, kur pradėjau, – į LRT. Garsinu nacionalinio transliuotojo filmus, vedu seminarus apie kalbėjimo eteryje lavinimą, kartais pakviečia į radiją, „Vakarą su knyga“, skaityti vaikiškų knygų ištraukų, dar yra toks žanras kaip radijo pjesės...
Tai nemeluosiu sakydama, kad didelę tavo kaip aktorės darbo dalį užima kino garsinimas ir dubliavimas?
Taip ir yra – dalis didelė. Gal būtų prasminga paaiškinti, kuo garsinimas skiriasi nuo dubliavimo? Pastarojo specifika tokia, kad filme nebegirdėti originalios kalbos. Geriausias pavyzdys būtų vaikiški filmai, kai daug aktorių skirtingus personažus vaidina lietuviškai. Televizijoje filmai yra garsinami. Originali kalba girdima, tekstą skaito vienas balsas ir taip įgarsina visus personažus. Aš pati ir dubliuoju, ir garsinu. Į LRT atėjau būdama pirmakursė.
Pamenu, mane tuomet išsirinko Aidas Giniotis ir pakvietė garsinti „Trolių Mumių“. Garsinau Freken Snork! Tik buvau išmesta iš studijos po kokių penkių minučių! Tiesą pasakius, kai dabar tai prisimenu, suprantu, kad anuomet net nežinojau, kaip tam darbui pasiruošti... Iš pradžių buvo labai gėda, paskui sukilo ambicijos ir ėmiau šia sritimi domėtis. Kai grįžau į LRT, buvau baigusi aktorystės studijas. Antru mano bandymu tapo Fiona iš „Šreko“ (juokiasi). Tąkart jau pavyko ir tai tęsiasi 27 metus.