Kino dailininkas Algirdas Garbačiauskas: „Ką matote ekrane – apgaulė, turinti pasiekti jūsų širdį”
Jis gali padaryti taip, kad Latvijoje atsirastų Paryžius ir Berlynas. Sugalvoja, kaip atrodys viduramžių pilis, kurioje dokumentinio serialo režisierius galės atkurti kažkada vykusius tikrus įvykius. Jo galvoje kartais skraido užsienietiški vampyrai, o kartais iš miškų glūdumos nusileidžia lietuviški jausmai.
Kokius prisiminimus jums paliko filmo „Kvėpavimas į marmurą“ filmavimai?
Ar jums filmo istorija jums pasirodė artima?
Visiškai ne! Kai gavau scenarijų, filmo medžiaga man atrodė kiek keista, nekinematografinė. Bet kodėl – ne? Paprasta, kasdienė buitis filme turėjo paryškinti istoriją ir charakterius. Abu su Audriumi Kemežiu bėgome nuo harmonijos, spalvų dermės. To prašė ir režisierė, o ir aš pats gal buvau kiek pavargęs nuo skandinaviško minimalizmo – prieš „Kvėpavimą į marmurą“ dirbau suomių filmo „Akušerė“ ir suomių TV serialo „Pasienio miestas“ dekoracijų dailininku.
Jūs dirbate ir filmų, ir dekoracijų dailininku. Kuo kine skiriasi šios dvi profesijos?
Tai dvi skirtingos karjeros ir atsakomybės. Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros. Iki 2000-ųjų kūriau savo darbus, tradicinė skulptūra senokai manęs nedomino. Išgyventi iš savos kūrybos buvo sunku, kartą kolega pakvietė padirbėti kine. Amerikiečių filmui „Attila“ turėjome drožti antikines skulptūras. Taip papuoliau į filmavimo aikštelę ir... pasilikau kine. Jau beveik dvidešimt metų, gyvenu iš kino, jokių kitų darbų ir neturiu, nesiblaškau.
Daugeliui sunku suprasti, ką išvis veikia kino dailininkas. Ką veikia režisierius – aišku, o ką – kino dailininkas?
Už viską, ką matote kadre, išskyrus aktorius, yra atsakingas dailininkas, jis režisieriui padeda įgyvendinti sumanymus. Kine vaizdai turi būti tikroviški, įtikinami, tokie, kad žiūrovas nesuprastų, ar dekoracijos pastatytos, ar ne. Mes keičiame erdvę – butus, gatves, miestus, netgi kraštovaizdžius.
Tarsi kokie magai...
Jokio stebuklo čia nėra, tik daug daug darbo. Kino šiandien daug statoma, taigi, dekoracijoms skiriamas didžiulis dėmesys. Smagu, kai jos atsiranda ir išnyksta kine, o ne realiame gyvenime.
Į Vilnių grįžtate iš Rygos, kur dirbate tarptautiniuose projektuose – nufilmavote vokiečių istorinį televizijos serialą, dabar dirbate filme apie vampyrus, kurį filmuoja „Netflix“ kino filmų platforma. Ką reiškia dirbti lietuviško ir užsienietiško filmo aikštelėje?
Skirtumas – didžiulis. Užsieniečiai atvyksta su penkis, dešimt kartų didesniais biudžetais. Niekas nebeskirsto – kinas plačiajam ekranui ir televizijai. Dabar plačiaformačiai turi mažiau pinigų nei serialai. Lietuviškų filmų biudžetas – minimalus, o tai reikalauja kūrybiškumo, lankstaus požiūrio, paramų. Lietuviškam kinui žmonės daro daug nuolaidų, dažnai nemokamai įsileidžia į savo erdves, tačiau žmonėms už darbą vis dėlto reikia mokėti.
Jūsų darbai – tokie skirtingi. Juk viena sukurti aplinką kasdienybės istorijai, o visai kas kita – istoriniam serialui, kur būtina tiksliai atspindėti laikmetį...
Kiekvienam filmui būtina ruoštis ir tas pasiruošimo laikas yra ilgas – susipažįsti su scenarijumi, ieškai literatūros apie laikmetį, aiškiniesi istorijos momentus, bendrauji su režisieriumi, ieškai lokacijų, eskizuoji, projektuoji, statai ir tik tada pradedi darbą kino aikštelėje. Filmo medžiaga diktuoja, ko ieškoti ir kuo domėtis. Filmavome 1926-ųjų Berlyną, 1774-ųjų Paryžiu, kūrėme Kelno viduramžių gatves.
Jums teko dirbti su pasaulyje garsiais aktoriais. Kaip jie bendrauja?