Kino ekranus šturmuoja Jokūbo Bareikio dukra Barbora: filme „Pilis“ – jaudinanti šeimos istorija
2017 m. pristačiusi ilgametražį vaidybinį filmą „Amžinai kartu“, režisierė Lina Lužytė ir vėl grįžta į kino teatrų ekranus. Šį kartą žiūrovus pasieks jautrus ir nuoširdus pasakojimas „Pilis“, kuriame vaizduojamas realistiškas vienos šeimos, emigravusios į Airiją, gyvenimas. Nors „Pilyje“ yra ir tamsesnių epizodų, visgi tai šviesus ir įkvepiantis filmas apie dideles svajones, ambicijas ir norą gyventi geriau.
Vieną pagrindinių vaidmenų – paauglės Monikos – šiame filme sukūrusi aktoriaus Jokūbo Bareikio (39) dukra Barbora Bareikytė (15) sako, kad ir jos pačios pasaulyje per filmavimo darbus įvyko daug permainų.
Kviečiame skaityti 2018-ųjų metų Žmonės.lt interviu su jaunąja aktore.
Barbora, filmavimo darbai baigiasi. Kaip jautiesi?
Liko dar dvi dienos. Antradienis – paskutinioji. Man tai buvo labai maloni patirtis. Pamilau visus kartu dirbusius žmones, dėl to šiek tiek liūdna. Bet tuo pačiu ir labai pavargau, todėl džiaugiuosi, kad filmavimai baigėsi. Žinoma, tikriausiai paskutinę dieną aš verksiu. Myliu tuos žmones, juk čia buvau kiekvieną dieną.
Prieš pamatydama save didžiajame ekrane šiek tiek jaudiniesi, ar priešingai – labai lauki galutinio rezultato?
Be galo sunku į save žiūrėti. Tikrai. Kai atsukdavome juostą, aš pastebėdavau dalykus, apie kuriuos besifilmuodama net nepagalvodavau. Keista matyti savo veido mimikas, tam tikrus judesius. Pats galvoji, kad visiškai kitaip atrodai. Laukiu, bet man ir baisu save pamatyti. Besifilmuojant aš labai dažnai padarydavau dramą. Ji matėsi žodžiuose ir net pauzėse. O Monikos personažas – visiškai kitoks, todėl mano pagrindine užduotimi tapo viską palengvinti.
Filmo herojė Monika truputį panaši į tave?
Suvokiau, kad ji yra tokia, kokia aš buvau maža. Laisva, labai pasitikinti savimi. Ketverių metų visiems rengdavau pasirodymus, buvau itin drąsi. Tėvai ir giminės vis dar išsaugojo vaizdo įrašus, matydama juos – suvokiu, kokia artima pagrindinei filmo herojei tada buvau.
Išvykti ir palikti savo šalį. Šis jausmas tau bent kiek pažįstamas?
Nelabai. Dirbant su kino filmu „Pilis“ aš pirmą kartą aplankiau Dubliną, anksčiau ten nesu buvusi. Bet prisimenu, kad močiutė, ją vadinu baba, mane veždavosi į įvairiausius atrakcionų parkus. Iki šiol jaučiu tą atrakcionų magiją. Su ja aplankėme nemažai šalių. Dabar su šeima keliaujame mažiau, nes mano sesė dar nedidelė, sunkiau viską suplanuoti.
Besifilmuodama kine kreipeisi į tėtį pagalbos? Jis tau davė naudingų vaidybos pamokų?
Jis padėjo ne tiek su vaidyba, kiek paruošė mane psichologiškai. Tėtis nuteikė, kaip viskas bus. Tiksliai neatsimenu, ką jis pasakė, bet tuomet suvokiau, kaip šitame gyvenimo etape turiu elgtis. Tėtis liepė pasiruošti, jog aplink mane visuomet sukiosis žmonės, sulauksiu kritikos, kurios nereikia priimti labai asmeniškai ir panašiai. Aikštelėje kyla visokiausių problemų ir visi turime žinoti, kaip jas spręsti. Jis man padėjo emociškai.
Kaip filmavimus pavyko suderinti su mokslais?
Nepadariau to, ką turėjau padaryti ir šiek tiek baiminuosi dėl kitų metų, bet tikiu – viskas bus gerai. Negalėjau atsisakyti šios galimybės. Vasaros liko nedaug, todėl jau greitai viską išspręsiu. Bandysiu pasivyti ir išmokti to, ką jau turėjau būti išmokusi.
Barbora, vaikystėje norėjai būti matoma. To nori ir šią akimirką?
Tvirtai žinau, kuo noriu tapti. Bet to nežino nei mano tėvai, nei mano draugai. Aš niekam nesakau. Tačiau tai susiję su tuo, ką darau dabar. Pasilaikysiu kol kas viską sau. Nenoriu atiduoti tuščių žodžių.
+2Paauglė Monika, jos mama Jolanta bei sunkia demencija serganti močiutė stengiasi įsitvirtinti Dubline. Profesionali pianistė Jolanta dirba žuvų fabrike, tačiau kartais kartu su nuostabų balsą turinčia dukra koncertuoja lietuvių bendruomenės renginiuose. Kartą Monikai ir Jolantai nusišypso sėkmė – jas pakviečia koncertuoti ištaigingoje pilyje, kurioje, sakoma, grojo net pats Eltonas Džonas. Tačiau kelionei trūksta pinigų. Nevilties apimta Monika ryžtasi beprotiškam poelgiui, kad tik galėtų išpildyti savo gyvenimo svajonę.
Pasak režisierės, visi mes turime svajonę. Simboliškai ją galima sutapatinti su pilimi – siekiamybe, kur norime nukeliauti ar ko pasiekti, ir tikėjimu, kad tam įvykus visas gyvenimas taps daug gražesnis. Žmogui labai svarbu turėti didelių, nepasiekiamų tikslų ir tada eiti jų link. Ir nors filme kalbama apie emigraciją, ji čia lieka tarsi antrame plane. Daug svarbesnė yra pačio žmogaus – ambicingo, drįstančio svajoti, siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jam duoda gyvenimas, idėja.
Filmo pasaulinė premjera įvyko Airijoje, renginyje Galway Film Fleadh. Būtent šioje šalyje ir buvo nufilmuota didžioji filmo dalis. Įdomu ir tai, kad „Pilis“ – tai pirmasis Lietuvos ir Airijos bendras vaidybinis filmas.
Mamos vaidmenį filme atliko 2017 m. „Sidabrinę gervę“ už geriausią aktorės vaidmenį laimėjusi Gabija Jaraminaitė, močiutę – legendinė kino aktorė Jūratė Onaitytė, o Monikos vaidmuo atiteko itin talentingai jaunajai aktorei Barborai Bareikytei.
„Pilyje“ vaidmenis taip pat kūrė Rasa Samuolytė, Rytis Saladžius, Rimantė Valiukaitė, Viktorija Streiča, Lenkijos aktorė Martyna Peszko, Rumunijos aktorius Andrei Ciopec bei kiti.
Kinuose – nuo rugsėjo 11 d.