Kino juostos „Šventasis“ pora Andrius Blaževičius ir Gelminė Glemžaitė: „Tai nebuvo filmavimo aikštelės romanas“

Gal kiek ironiška, bet susitikti su Andriumi ir Gelmine nutariame ne kokioje nors madingoje hipsterių kavinėje ar kūrybiniam elitui pritaikytame restorane, o rusiškoje užeigoje greta Žirmūnų, kurioje plyšauja nepretenzinga kaimyninės šalies estrada, o puoduose burbuliuoja koldūnai. Paprasta vilnietiška realybė, pilki Žirmūnų daugiabučių atspalviai, kiemų ir laiptinių raizgalynėje tarpstančios gyvenimiškos dramos – visa tai Andriui labai artima, tad dominuoja ir jo kūryboje. „Gimiau ir augau Žirmūnuose, čia baigiau Šv. Kristoforo gimnaziją, pažįstu kiekvieną kampelį, – šypteli jis. – Iki studijų apskritai nepažinojau nė vieno žmogaus, kuris būtų gyvenęs Senamiestyje. Gal todėl ir filmuose man nesinori vaizduoti prabangių interjerų, ferarių ir tviskančių kontorų – tai būtų netikra.“ „O kam bėgti nuo realybės, – pritaria ir Gelminė. – Andriaus filmuose daugybė žmonių atpažįsta save – ir tai, manau, labai gerai.“

Abu nuo pat vaikystės žinojote, kokį kelią rinksitės suaugę?

Andrius: Užaugau su televizoriumi: kaip ir visiems berniukams, labai patiko koviniai filmai, o didžiausią įspūdį darė Bruce’as Lee. Kai prasidėjo vidiakų laikai, kaimynai jį įsigijo pirmieji, tad su tėvais eidavome pas juos žiūrėti filmų. Pirmąjį vidiaką nusipirkau gal keturiolikos – ir per kelerius metus gerokai nudrožiau, nes žiūrėjau viską iš eilės, o mintyse jau stačiau savo filmus. Tais metais, kai baigiau mokyklą, akademija nerinko režisierių kurso, tad Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, bet po metų vis tiek nuėjau į režisūrą, – į vieną vietą pretendavo dešimt žmonių, taigi man visai pasisekė.

Gelminė: Aš jau darželyje svajojau būti aktore ir įsivaizdavau, kaip vaidinsiu Holivudo filmuose: atrodė, lengvesnio darbo nė negali būti! Paskui svajonės keitėsi: prisižiūrėjusi serialo „Eli Makbyl“ užsimaniau tapti teisininke, bet galiausiai įstojau į lietuvių filologiją, nes Teatro akademijoje tais metais rinko aktorių kursą Rusų dramos teatrui, o aš rusiškai nemoku. Filologijoje ištvėriau tris mėnesius, o pavasarį vėl beldžiausi į akademijos duris: supratau, kad noriu būti tik aktore, ir labai nerimavau, ar įstosiu. Kurso vadovas Aidas Giniotis vėliau prisipažino, jog mane priėmė dėl to, kad gerai suvaidinau... dramblį. Buvau įsitikinusi, kad gerai atlikau dramatišką etiudą, per jį net apsiašarojau – bet ne, viskas tik dėl dramblio!

Dar vienas dalykas, būdingas jums abiem, – jau studijų metais išsiskyrėte iš bendrakursių kaip itin talentingi ir perspektyvūs. Kaip pavyko neužriesti nosies?

Andrius: Pirmieji mano studijų metai buvo tikrai sėkmingi, bet tada nutiko nelemtas „Erasmus“. Mane, kaip gerą studentą, pusmečiui išsiuntė į garsią Prahos kino mokyklą FAMU, kurią baigė Milošas Formanas. Iki tol nebuvau matęs pasaulio – su tėvais niekur nekeliaudavome. Mano tėtis visą gyvenimą buvo kietas policijos pareigūnas, mama dirbo vaikų darželyje – kelionės jų tiesiog netraukė, net jūrą pirmąkart pamačiau tik būdamas penkiolikos. Taigi atsidūrus Prahoje mane ištiko kultūrinis šokas: aplink vien užsieniečiai, be to – gerokai vyresni, nes kiną visame pasaulyje studijuoja vyresni žmonės. Turbūt iki tol gyvenau pernelyg saugiai ir patogiai, o čia staiga pasijutau įmestas į balą. Buvo taip blogai, kad grįžus kokį pusmetį nieko nesinorėjo... Bet paskui pamažu atsipeikėjau, sukūriau nemažai trumpametražių filmų – ir vaidybinių, ir dokumentinį. Pastarąjį, tiesa, norėčiau išbraukti iš biografijos: jis vadinasi „Tremtinės istorija, kurią išvežė pats tėvas“ ir kas įdomiausia – LRT jį nuolat rodo Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją, nors jis toli gražu ne patriotinis. Kur kas labiau patiko trumpametražis filmas „10 priežasčių“: sulaukėme gerų įvertinimų, už jį gavau pirmąją „Sidabrinę gervę“. Marius Repšys ten vaidino nelabai vykusį vaikiną, savo merginą įtariantį neištikimybe. Merginos vaidmeniui ieškojau aktorės, kuri būtų labai natūrali. Neturėjau patirties su moterimis, iki tol mano filmuose vaidindavo vien vyrai, jei kokia mergina ir pasitaikydavo – vaidindavo tik lavoną arba dainininkę.

Nes kam gi daugiau moterys tinka...

Andrius: Aš taip nemanau! (Juokiasi.) Tiesiog taip susiklostė. Teklė Kavtaradzė, mano scenarijų bendraautorė, parodė vieną mergaitę. Taip sutikau Gelminę: vos pažvelgęs supratau, kad ji labai natūraliai atrodo, o tai reta. Ir pasikvietėme ją.

Gelminė: Studijuodama buvau moksliukė, norėjau viską daryti geriausiai. Akademijoje prabūdavau nuo 8 ryto iki 22 valandos vakaro, kai uždaromas pastatas, be jokių savaitgalių ir laisvų dienų. Jei atsirasdavo laisvas pusdienis, nebežinodavau, ką veikti, – jausdavausi lyg kokia veltėdė. Nors galiojo nerašyta taisyklė, kad pirmame kurse dirbti negalima, Giniotis mane išleido į „10 priežasčių“ filmavimus – aišku, paskui pusę metų vis patraukdavo per dantį.

Kaip jautėtės greta patyrusių kolegų – Mariaus Repšio, Nelės Savičenko?

Gelminė: Iš pradžių buvo nejauku: o Dieve, juk čia Repšys!.. Prieš filmavimus Andrius sumanė planą – nusiuntė mus su Mariumi į pasimatymą, kad išgertume kavos ir atsirastų chemija. Protingai padarė, bet aš taip bijojau... Marius vyresnis už mane tik šešeriais metais, o atrodė scenos grandas. Paskui susiklostė geri santykiai ir su juo, ir su Nele. Ji – be galo talentinga aktorė, bet labai paprastas žmogus. Daug ko išmokau: pamenu, filmuojame sceną, su Mariumi sėdime prie stalo, aš raiškiai kalbu, nes akademijoje ką tik išmokau scenos meno pagrindų, o Andrius šnibžda: „Ko tu taip rėki? Juk žmogus sėdi šalia tavęs.“ Tada susivokiau: aha, juk čia kinas, ne teatras!

Taip šnabždėdamiesi judu ir tapote pora?

Andrius: Ne, tai įvyko tik po metų... Tai nebuvo filmavimo aikštelės romanas.

Gelminė: Kol kartu dirbome, buvau įsitikinusi, kad Andrius mane laiko kvaila merga. Jis visada atrodydavo labai rimtas: toks rūstus ponas režisierius...

Andrius: Aš tiesiog nesu familiarus, nelabai leidžiuosi į artimus santykius su kolegomis. Pavyzdžiui, su Repšiu dirbu jau daug metų, jis vaidino visuose mano filmuose, bet kartu šašlykų nekepame, šeimomis nedraugaujame. Ir su Gelmine nepalaikėme ryšio – po filmo premjeros išsivaikščiojome, ir tiek. O po metų susitikome visai netyčia.

Gelminė: Vienąkart netyčia, kitą jau tyčia...

Andrius: Taip ir draugaujame iki pat dabar.

Ir tada atėjo laikas kurti ilgametražį filmą...

Andrius: Kadangi jau buvau šiek tiek pasižymėjęs ir gavęs „Gervę“, buvo lengviau gauti finansavimą kitam filmui. Scenarijų su Marija ir Tekle Kavtaradzėmis rašėme ilgai: su pertraukomis užtrukome beveik trejus metus. Iš pradžių filmas vadinosi „Krizė“, nes pasakoja apie ekonominę krizę patyrusį žmogų. Bet pasidomėjau: pasaulyje visi filmai ir serialai šiuo pavadinimu būdavo nesėkmingi, net Ingmaro Bergmano pirmasis filmas taip vadinosi – ir patyrė fiasko... Pavadinimą „Šventasis“ padiktavo pats filmas. Iškart buvo aišku, kad pagrindinį Vyto vaidmenį atliks Repšys, o antraplanis Marijos vaidmuo teko Gelminei.

Gelmine, namuose netrenkėte kumščiu į stalą, nesakėte, kad atliksite tik pagrindinį vaidmenį?

Gelminė: O ne (juokiasi). Tuo metu jau turėjau nemažai darbų: antrame kurse Oskaras Koršunovas pakvietė į „Žuvėdrą“, teko daug vaidinti Keistuolių teatre, studentiškuose filmuose. Dažniausiai vaidindavau būtent paprastą merginą. Tikiu, kad nebūna mažų vaidmenų, – būna tik maži aktoriai.

Visgi mylimos moterys režisieriams dažnai kelia tam tikrų reikalavimų: visos nori būti primadonomis...

Gelminė: Tikrai?.. Tikiuosi, aš to niekada nedarysiu!

Andrius: Asmeniškai su tuo dar nesu susidūręs, nors kai kurie draugai jau yra. Vaje, kiek problemų kiltų...

Gelminė: Pabelsk į medį!

Dirbdami šiame filme, jau buvote pora. Ar tai ką nors pakeitė? Juk aikštelėje būna įtampos, griežtesnių žodžių, pykčių – kaip to neparsinešti namo?

Gelminė: Stengiausi išvis atsiriboti nuo minčių apie namus ir dirbti savo darbą. Į Andrių žiūrėjau kaip į režisierių – atrodo, pavyko. Grįžę namo mes, aišku, kalbėdavomės apie filmą, bet jokių bėdų tai neatnešė.

Andrius: Tas filmas apskritai įvyko neįtikėtinai sklandžiai. Tik Mariui tuo metu pasitaikė sunkesnis gyvenimo periodas: dėl to buvo šiek tiek nervų, bet stengėmės ir viską įveikėme. Lauko scenas filmavome Lentvaryje, Naujojoje Vilnioje ir Markučiuose: teko apsižodžiuoti su vietiniais girtuokliais, bet irgi nieko tokio. Su prodiusere susimažinome algas, kad filmui nepritrūktų pinigų, tai jų ir nepritrūko. Įsivaizdavau, kad tą mėnesį gyvensime begalinėje įtampoje, iš anksto jai ruošiausi, bet net ir to nebuvo. Gal tik mūsų šuo, mišrūnas Šmikis, įprato eiti laukan du kartus per dieną – anksčiau eidavo tris.

Ar tikėjotės, kad filmas sulauks tokios sėkmės?

Gelminė: Jau filmavimo aikštelėje lydėjo jausmas, kad viskas bus gerai. Taip, šis filmas gavo daug „Gervių“, bet viskas paaiškės, kai įvyks tikroji premjera. Viena, kai vertina kritikai ir komisijos, ir visai kas kita – kai vertina paprasti žmonės.

Jau girdėjau replikų: ar paprasti žmonės tikrai nori filme žiūrėti į save, į tą pilką kasdienybę, kurioje patys gyvena?

Andrius: Manau, pasižiūrėti į save labai sveika. Man nesuprantamas kai kurių žmonių noras žiūrėti vien nulaižytas komedijas ir blevyzgas: aišku, reikia ir linksmybių, bet balansas turi būti. Nereikia bėgti nuo savęs, nes tas neigimas vėliau gali nuvesti pas psichiatrą... Tame filme tikrai yra labai atpažįstamų, labai lietuviškų dalykų, bet jis gerai žiūrisi. Istorija aiškiai pasakojama, aktoriai gerai vaidina, nėra nei arklių rūke, nei varvančio čiaupo, bet yra humoro (šypteli). Jis tamsokas, pripažįstu, bet jei žmonės ėjo žiūrėti „Lošėjo“, tai ir mūsų filmą gali žiūrėti. Mane įkvepia neseniai pasirodęs romanas „Pietinia kronikas“, kuris irgi yra apie mus, paprastus lietuvius: pažiūrėkite – jis tapo bestseleriu.

„Šventajame“ minima ekonomikos krizė įvyko senokai – beveik prieš dešimt metų, bet atrodo, kad aktuali ir šiandien?

Andrius: Taip, emigracija nesiliauja, gresia naujos krizės, taigi filmas nepraranda aktualumo. Po pirmųjų atsiliepimų paaiškėjo, kad žmonės jį gerai priima, sulaukiau net pagyrų: „Geriausias lietuviškas filmas, kokį esu matęs.“ Tai suteikė pasitikėjimo. Nominacijos įkvėpė dar labiau: tuomet jau imi svajoti, tikėtis... Šiemet „Sidabrinės gervės“ buvo stiprios ir įspūdingos: dalyvavo ne vienas filmas, kuris kitais metais gal būtų viską susižėręs. Tad tokia didelė sėkmė buvo visiškai netikėta.

Kaip jautėtės apdovanojimų ceremonijoje?

Andrius: Gerai – vis lipome ir lipome į sceną (juokiasi). Paskui šventėme negailėdami jėgų... Neslėpsiu, buvau laimingas: jei lietuviško kino evoliucija ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, mūsų laukia šviesi ateitis. Aišku, yra skeptikų, kurie teigia, kad lietuviškas kinas išvis neegzistuoja arba kad jame nieko doro nevyksta... Bet aš su tuo tikrai nesutinku.

Kitą rytą po apdovanojimų ceremonijos pabudote garsūs?

Andrius: Labiau sakyčiau, kad pabuvome vieno vakaro žvaigždėmis (šypteli). Didesnėje šalyje nacionalinis apdovanojimas gali iš esmės pakeisti tavo gyvenimą, o Lietuvoje taip nėra. Bet negaliu skųstis: kino pasaulyje išties tapau žymesnis, daugybė žmonių pasveikino, gal ir finansavimą kitam filmui bus lengviau gauti...

Gelminė: Ėmiau gauti daugiau darbo pasiūlymų, mane dažniau kviečia į atrankas. Dabar filmuojuosi Marijos Kavtaradzės kuriamoje juostoje: tai kelio filmas, kalbantis apie psichikos sveikatos problemas. Be to, Andrius su sesėmis Kavtaradzėmis jau parašė naują scenarijų...

Andrius: Naujasis mano filmas – apie meilę ir laisvę. Vadinu tai diptichu: „Šventasis“ pasakojo apie jauną vyrą, o šis filmas bus apie jauną moterį.

Taigi Gelminė pagaliau iš jūsų gaus pagrindinį vaidmenį?

Andrius: Jau gavo... (Juokiasi.)

Kaip jūs gyvenate, kai nedirbate?

Gelminė: Kaip normali pora. Žiūrime daug filmų namie, einame į kiną...

Andrius: Gaila, retai kur nors kartu keliaujame – galėtume dažniau, tik sunku suderinti, kad abu būtume laisvi. Tas kinošnikų gyvenimas toks įtemptas... Turime draugų, bet jie irgi iš tos pačios terpės, taigi ir sukamės savotiškame socialiniame burbule: visų džiaugsmai ir problemos tos pačios, kas gaus finansavimą, kas ne, kas į festivalį pateko, o kas ne...

Gelminė: Dėl to kartais labai smagu sutikti žmonių ne iš tos terpės ir kalbėtis apie visai kitus dalykus.

Kas namuose labiau rūpinasi visais kampais? O gal tai sklandžiai pasidalijate?

Gelminė: Andriau, prašau, atsakyk, kad pasidalijame...

Andrius: Pasidalijame.

Gelminė: Galėčiau šioje srityje pasitempti, žinoma (juokiasi). Neslėpsiu, būna visaip. Šeimos griežtai planuoti dar nenorime – kaip bus, taip bus. Man šuo dabar yra kaip vaikas... Net draugai iš mūsų juokiasi, kad šunį kaip kūdikį auginame. Kol kas labiausiai norėčiau įdomių vaidmenų kine ir teatre.

Andrius: O aš banaliai norėčiau toliau kurti filmus. Ir kad iš jų būtų įmanoma išgyventi. Ir kad būtume sveiki.