„Kino pavasario“ retrospektyvos atsigręš į „Parazito“ režisierių ir Pietų Korėjos kiną

Pasak „Kino pavasario“ meno vadovės Mantės Valiūnaitės, šias dvi festivalio retrospektyvas akivaizdžiai skiria kūrybinės laisvės skirtumai.

„Pietų Korėjos kinas iki pat 1993 metų patyrė griežtą šalies cenzūrą. Ne vienas filmas buvo padėtas ant lentynos, ne vienas režisierius kalėjo už kariniam režimui nepatogias temas. O Bong Joon-ho retrospektyva pažymi išsilaisvinimą ir atvirą kritiką Pietų Korėjoje egzistuojančioms ekonominėms, socialinėms problemoms. Jis priskiriamas Naujajam Korėjos kinui, o šis siekė ne tik išvaduoti kino kalbą nuo cenzūros pančių, drąsiai kalbėti svarbiomis temomis, bet ir perkurti šalies kino industriją“, – su Pietų Korėjos kino kontekstu supažindina M. Valiūnaitė.

Pietų Korėjos aukso grynuoliai

2019 metais Pietų Korėjos kinas šventė savo kino istorijos šimtmetį. Ta proga šalies archyvas suskaitmenino ir restauravo daug svarbių filmų, padidino jų prieinamumą žiūrovams visame pasaulyje. „Festivalio žiūrovų laukia unikali patirtis – Pietų Korėjos kino aukso amžiumi vadinamo 7-ojo dešimtmečio esminiai filmai, gauti iš šalies kino archyvo. Tai leis susipažinti su šalies kontekstu ir tuomete tematika – karo paliktomis traumomis, moterų padėtimi visuomenėje, autoritariniu valdymu“, – toliau pasakoja M. Valiūnaitė.

Retrospektyvas pradės aukso grynuoliu ir geriausiu šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (The Housemaid, 1960). Šis režisieriaus Kimo Ki-youngo filmas įkvėpė ne vieną korėjiečių kino kartą, jį filme „Parazitas“ cituoja ir Bong Joon-ho. Filme pasakojama apie neištikimą kompozitorių, išduotą žmoną ir jų tarnaitę. Kai ši suvilioja šeimininką ir pastoja, vyras su žmona, bijodami aplinkinių reakcijos, pareikalauja pasidaryti abortą. Prašymas įsiutina tarnaitę. Ji griebiasi keršto. Režisierius maišo skirtingus žanrus ir nuotaikas – melodramą, klasikinę tragediją, psichologinį trilerį, absurdą, įtraukia ir siaubo elementų.

Ypatingas ir filmas „Beprasmė kulka“ (Aimless Bullet, 1961). Vos tik išleistą filmą uždraudė karinė vyriausybė, o jo negatyvas tiesiog dingo. Ir tik visai neseniai Yu Hyun-moko filmas restauruotas ir grąžintas į kino istoriją. Realistiniu kino šedevru vadinamos dramos ašis – šeimos istorija, atspindinti kolektyvinį pokario Korėjos nerimą. Čeol-ho dienos dažnai baigiasi blaškantis po naktines Seulo gatves. Jo motina serga, sesuo prekiauja savo kūnu, o brolis plėšia bankus. Herojai įkalinti galingoje ir nepajudinamoje socialinėje struktūroje.

„Teisėja“ (The Woman Judge, 1962) ⎯ antrasis korėjiečių filmas kino istorijoje, kurį režisavo moteris. Filmo autorė Hong Eun-won nuosekliai siekė papasakoti apie moterų padėtį iš moters perspektyvos itin patriarchalinėje šalyje. Filme atskleidžiama teisėja svajojančios tapti Džin-suk istorija. Ji kovoja su patriarchalinėmis Pietų Korėjos visuomenės normomis, išvyksta į vienuolyną mokytis, nepaiso savo būsimo vyro ir jo šeimos prieštaravimų bei pradeda teisėjos karjerą.

Vieno labiausiai vertinamų Pietų Korėjos režisierių Lee Man-hee melodrama „Sekmadienis“ (The Day Off, 1968) buvo uždrausta 37 metus ir pirmą kartą parodyta praėjus daugeliui metų po režisieriaus mirties. Sekmadienis yra vienintelė savaitės diena, kai susitinka mylimieji Ho Uk ir Džijon. Mergina laukiasi ir nori nutraukti nėštumą, nes pora neturi pinigų net puodeliui kavos. Ho Uk privalo jų prasimanyti. Išvystęs savitą tuo metu itin populiaraus melodramos žanro poetinę kino kalbą, režisierius kritikavo modernėjančią, tačiau vis dar itin ribotą visuomenę ir opią socialinę atskirtį.

Bong Joon-ho provokacijos ir psichologiniai žaidimai 

Po Kanų „Auksinės palmės šakelės“ ir keturių šiųmetinių „Oskarų“ Bong Joon-ho ⎯ dabar turbūt dažniausiai linksniuojamas pasaulio režisierius. Apie jį išgirdo net ir tie, kurie mažai domėjosi kinu.

„Norėjome parodyti, kaip prasidėjo Bong Joon-ho kūrybinis kelias. Taip ir gimė jo ankstyvosios kūrybos retrospektyva. Režisierius pasirinko vidurio kelią – jis išvystė savitą braižą, autorinę kino kalbą, tačiau taip pat lengvai žongliruoja skirtingais žanrais ir populiarius filmus kuria ne tik savo šalyje, bet ir už jos ribų“, – pasakoja M. Valiūnaitė.

Jau debiutiniame filme „Lojantys šunys niekada nekanda“ (Barking Dogs Never Bite, 2000) Bong Joon-ho laužo taisykles, drąsiai provokuoja ir juokina. Lojantys šunys erzina jauną universiteto dėstytoją Yoon Ju, gyvenantį dideliame blokiniame name su besilaukiančia žmona. Prie kaimynės durų vyras pastebi šuniuką. Jam nekyla abejonių – būtent jis kelia siaubingą triukšmą. Yoon Ju čiumpa vargšelį ir uždaro rūsyje. Ir tai tik keistų įvykių pradžia.

Tikrais įvykiais paremtas antrasis kūrinys „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (Memories of Murder, 2003) neretai minimas tarp svarbiausių pastarųjų dešimtmečių pasaulio kriminalinių filmų. Siužetas nukelia į 1986 metų mažą provincijos miestelį, jį sukrečia virtinė žmogžudysčių. Tyrimo imasi policija ir iš Seulo atvykęs inspektorius. Žudikas užmena vis daugiau mįslių ir veda tyrėjus iš kantrybės. JAV intervenciją Tolimuosiuose Rytuose kritikuojantis siaubo trileris su politinės satyros elementais

„Šeimininkas“ (The Host (2006) sulaukė tarptautinės sėkmės ir buvo populiarus net ir Šiaurės Korėjoje. Filme pasakojama apie JAV karinės bazės pareigūnus. Jie išpila pavojingus chemikalus į Han upę. Po kelerių metų neatpažintas milžiniškas gyvis išlenda iš upės vandenų ir praryja Seulo gyventojus bei pagrobia prekeivio dukrą. Po masinių laidotuvių paaiškėja, kad dukra gyva, bet nelaisvėje.

Psichologinis trileris „Motina“ (Mother, 2009) yra vienas žiūrimiausių visų laikų Pietų Korėjos filmų. Prie kėdės prikaustančio filmo pagrindinė herojė – motina, kurios sūnų nuteisia už moksleivės žmogžudystę. Silpną atmintį turintis vaikinas nepamena nusikaltimo nakties. Motina pati pasiryžta rasti žudiką. Po šio filmo kino kritikų dėl tamsos ir saspenso režisierius buvo palygintas su Alfredu Hitchcocku. Lietuvoje pirmą kartą bus rodoma nespalvota filmo „Motina“ versija. „Panaikinus spalvas, prabyla esminės filmo detalės“, – sako režisierius Bong Joon-ho.

2020 metų festivalio repertuaras https://kinopavasaris.lt/lt/programa

Apie „Kino pavasarį“

25-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks 2020 metų kovo 19–balandžio 2 dienomis 16-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ sulaukė 126 542 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus miestų, Jonavos, Utenos, Tauragės, Telšių, Ukmergės, Klaipėdos, Anykščių, Prienų rajonų, Marijampolės ir Druskininkų savivaldybės bei privatūs rėmėjai. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva..