Kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė: šlovė – labai trapus dalykas

– Jūsų pavardė lietuviškame kino pasaulyje gana dažna: režisierius Kristijonas Vildžiūnas, jo brolis aktorius Mykolas, neseniai mus palikęs dokumentinių filmų režisierius Domantas Vildžiūnas...

– Mano buvęs vyras, su kuriuo gyvenome nesusituokę, – Mykolas Vildžiūnas. Dabar jis sukūrė kitą šeimą, o mes su juo turime 8 metų dukrą Sarą Vildžiūnaitę. Kad mano tokia pati pavardė – sutapimas. Su juo susipažinau tik pradėjusi studijuoti kino meną: dalyvavome vienose bendrose kūrybinėse dirbtuvėse. Susilaukėme dukters, o paskui tiesiog įnikau į kiną. Amžinatilsį Domanto nepažinojau, bet šiaip visi Vildžiūnai – mano močiutė, Mykolo senelis – kilę iš gretimų kaimų Anykščių rajone.

– Ne tik jūsų pačios vardas gana retas, bet ir dukters. Kodėl jai parinkote žydiškos kilmės?

– Ieškodami būsimai atžalai vardo kažkodėl visada galvojome apie berniuką ir tik atsitiktinai, vienos draugės paklausta apie mergaitišką, pasakiau: „Sara.“ Šiandien labai džiaugiuosi tokiu mūsų pasirinkimu. Lietuvoje jis retas, lengvai įsimenamas, antra vertus, tęsia mums labai svarbią sąsają su žydiška Saros šeimos linija per Mykolo mamą Mariną. Žydų tautos istorija ypatinga tema mūsų šeimoje ne tik dėl artimų ryšių, bet ir dėl to, kad šios istorijos suvokimas ir supratimas brandina pagrindines humanizmo vertybes ir vieną, mano manymu, svarbiausių gero žmogaus savybių – empatiją.

– Kol buvote drauge su Mykolu, davėte pradžią ir kino studijai „Just A Moment“?

Europoje iš darbo su nepriklausomu kinu, savo filmų kūrimo gali gyventi tik vienetai, lydimi didžiausios sėkmės.

– Dukrai beveik tiek pat metų, kiek ir studijai: jos auga kartu. Studijoje sukurti du Mykolo filmai – dokumentinis „Šarka 2“ ir vaidybinis „Nesamasis laikas“. Šiuo metu jis aktyviai dirba su televizijos projektais. Vaidybinių filmų režisieriai vieną filmą kuria vidutiniškai ketverius metus. Filmų biudžetai Lietuvoje nėra dideli, todėl prodiuseris daro keletą projektų vienu metu, o režisieriui niekas negarantuoja stabilaus atlyginimo. Bet taip yra visame pasaulyje. Europoje iš darbo su nepriklausomu kinu, savo filmų kūrimo gali gyventi tik vienetai, lydimi didžiausios sėkmės. O visi kiti turi kokių nors darbų, ačiū Dievui, jeigu susijusių su profesija. Ji tikrai nėra pelninga. Tai viena pirmųjų taisyklių, kurių mane išmokė žinomi Europos prodiuseriai: negali tikėtis pelno iš filmo. Ypač tokioje šalyje kaip Lietuva, kur labai maža rinka, ir ypač jei kuri ne populiarią komediją, o autorinį, sudėtingesnį, sunkias temas analizuojantį kiną.

– Visiškai nepelninga profesija, tačiau kūrėjus traukianti kaip magnetas?

– Kinas – tai magija, bet visiems skirtinga. Aš džiaugiuosi galimybe nuolat keliauti, pažinti visokių žmonių, man patinka nematoma kino pusė. Jame dirba daugybė kūrybingų, atvirų asmenybių, atėjusių iš visiškai skirtingų sričių. Ir aš pati susiduriu su labai įvairiomis temomis. Neseniai dirbau su dokumentiniu filmu „Julija“ apie transseksualą – vyrą, tapusį moterimi. Teko nemažai dalykų pervertinti. Filmo režisierė – moteris, kažkada buvusi vyru. Mes su ja labai daug bendravome, ji svečiavosi mūsų namuose, kur auga mano dukra, mano draugo vaikai. Jie pastebėjo, kad pas mus užsukusi moteris kažkuo kitokia.

– Kažkada po Conchitos Wurst pergalės „Eurovizijoje“ daug sunerimusių tėvų klausinėjo, kaip jie turėtų paaiškinti savo vaikams apie barzdotą moterį. O jūs paaiškinimą apie savo viešnią radote?

– Pakalbėjome labai paprastai: kad ji gimė vyru, bet labai norėjo būti moteris ir ja tapo. Vaikai tuo metu lankė darželį, tai jie ir kitiems grupėje apie tai paaiškino. Vaikai viską priima labai natūraliai, jeigu pats nepadarai iš to problemos. Kalbėjome, kad tai žmogaus pasirinkimas, kuris niekam nekenkia, kad jis su savo gyvenimu daro, ką nori.

– Paprastai mes mokame būti labai tolerantiški, kol tai mūsų asmeniškai nepaliečia.

– Manau, viskas – tik pažinimo klausimas. Tarp mano draugų yra ir homoseksualių žmonių, dabar jau – ir transseksualių. Kol bendravome elektroniniais laiškais ir žinojau, kad tai transseksualas, galvoje sukosi visokių minčių, bet kai susitikome, šis faktas tapo antraeiliu dalyku. Kalbėdavomės apie kiną, gyvenimą, apie sunkumus, kurie kiekvienam skirtingi. Todėl ir sakau, kad mano profesija labai daug duoda, nors atima nemažai energijos, laiko ir sveikatos. Tai streso kupina sritis – ypač vaidybinis kinas. Nes suburiami dideli kolektyvai, kuriuose daug meninės pakraipos žmonių. Jiems negalioja jokios pareigybinės instrukcijos ir darbiniai santykiai su jais būna labai gyvi, kupini emocijų.

Neseniai su mumis filmavimo aikštelėje dirbo moteris, prieš tai daug metų praleidusi banke ir po vaikų priežiūros atostogų ieškojusi naujų iššūkių (kine į organizacines pozicijas gali ateiti žmonių iš visiškai kitų sričių). Jau po kelių dienų, praleistų filmavimo aikštelėje, ji sakė, kad banke seniai visi būtų buvę atleisti. Dėl skirtingų priežasčių: emocijų nevaldymo, pareigų nevykdymo iki galo ir pan. Šalia viso to prodiuseriui ant pečių gula didžiulė finansinė atsakomybė. Valstybės skirtus pinigus turi išleisti tik iš anksto numatytiems dalykams, o dirbi su žmonėmis, kurie netelpa į jokius rėmus. Todėl nuolat atsiranda visokių netikėtumų: jie gali būti ir žavūs, ir nelabai.

– Ar darote kokią nors įtaką savo prodiusuojamų režisierių kūrybai?

Man svarbu, kokią žinutę transliuojame visuomenei, todėl renkuosi projektus, kurie bando šį pasaulį padaryti geresnį.

– Man labai svarbu, ką pasakojame ekrane. Norėčiau apie tai atvirai padiskutuoti su prodiuseriais, režisieriais, kuriančiais tokias komedijas kaip „Valentinas vienas“, „Kaip pavogti žmoną“ ir panašias. Filmus, kurie moterį vertina kaip sekso objektą. Neįsivaizduoju, kaip, augindama dukrą, galėčiau prodiusuoti tokią produkciją. Man svarbu, kokią žinutę transliuojame visuomenei, todėl renkuosi projektus, kurie bando šį pasaulį vienaip ar kitaip padaryti geresnį. Kadangi prodiuserio rankose finansai, adekvačiai vertindamas galimybes jis gali koreguoti kūrybinį procesą pagal režisieriaus patirtį ir idėjas.

– Nuleisti jį ant žemės?

– Arba paskatinti – viskas priklauso nuo situacijos. Tu visada būsi tas žmogus, kuris padeda sunkiomis akimirkomis. Per mano karjerą nebuvo nė vieno režisieriaus, kuris nebūtų patekęs į kūrybinę duobę. Turi būti tas, kuris iš tos duobės padeda išlipti ar bent jau tam tikrą laiką tampa ramsčiu, tuo, kuris tiki. Nes visi kažkuriuo etapu savo idėja nusivilia, ir tai absoliučiai normalu. Neprivalai sėdėti šalia ir glostyti galvą, bet kūrėjas turi žinoti, kad yra prodiuseris, kuris padės.

– Nesijaučiate lyg mama savo prodiusuojamiems režisieriams?

– Šiek tiek, nors mėginu po truputį iš to vaidmens išeiti. Stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą – tai sveika visiems. Nesvarbu, kad mūsų vertybės su režisieriais paprastai sutampa, kad visada juos palaikau ir dėl jų džiaugiuosi. Panašiai, kaip su buvusiomis antrosiomis pusėmis. Jeigu gyvenime ką nors pasirinkai, vadinasi, buvo svari priežastis. Žmonių, su kuriais esi turėjęs artimų ryšių, pasaulyje labai nedaug, tad neverta mėtytis jais į kairę ir dešinę. Gali nebegyventi kartu, bet jis gali tau vis tiek išlikti svarbus.

– Filmai, prie kurių prisidedate, yra pelnę nemažai apdovanojimų, jums irgi dažnai tenka eiti raudonu kilimu. Kuo puošiatės?

– Turiu porą suknelių, su kuriomis jaučiuosi sau graži ir puošni. Aišku, kai artėja naujas renginys, kartais nervinuosi, nes kas nors nebepatinka, atsibosta, kaip ir visoms moterims. Turiu silpnybių, kartais nusiperku kokių nereikalingų papuošalų, antra vertus, esu prieš besaikio vartojimo kultūrą. Man atrodo, kad pasaulis šiuo klausimu absoliučiai išprotėjęs. Aš pati 90 proc. savo rūbų perku dėvėtų drabužių parduotuvėse, nors nesu ekstremali ekologė.

– O kokios jūsų silpnybės?

– Viena jų – polinkis persidirbti, kas mūsų visuomenėje dažnai traktuojama kaip privalumas. Stengiuosi kuo labiau planuoti laiką, daugiau jo skirti artimiems žmonėms. Kinas taip stipriai įsiurbia, kad visa kita dažnai tenka atidėti į šalį ir darbas tampa esme – gali dirbti paromis. Manau, tai silpnybė, nes imi galvoti tik apie save ir darbą. Mokausi sau pasakyti, kad geriau padarysiu vienu filmu mažiau, nenuvažiuosiu į dar vieną kelionę, uždirbsiu kukliau, užtat daugiau laiko praleisiu su šeima.

Nepamenu, kokia proga, bet prieš porą metų dukters paklausė, kuo ji nori būti. „Tik ne kino prodiusere“, – paaiškino. Kartais ji man sako: „Kaip gerai, kad nedirbsi šį savaitgalį.“ Sara mato nuolatinę mano įtampą, kai darbas „ateina“ paskui mane į namus, – ji to nenori. Bet nemanau, kad jai trūksta mano dėmesio, – gal labiau laiko.

– Jūsų gyvenimo draugas, vienas iš festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių Justinas Vancevičius, irgi kovoja su šia silpnybe?

– Jis ne tik prisideda prie šio festivalio, bet ir dirba su skatinimo skaityti programa „Vaikų žemė“, nori šį projektą toliau auginti – dėl to mes, matyt, ir esame kartu, nes mūsų vertybės visiškai sutampa. Justinas turi du vaikus, jie pas mus būna kas antrą savaitgalį ir darbo dienomis. Pasisekė, kad jo dukra tokio pat amžiaus, kaip ir mano: jos tapo geromis draugėmis. Justino sūnui 12 metų.

– Niekada neketinote keisti profesijos į keliančią mažiau streso ir reikalaujančią ne tiek daug jėgų?

– Galvojau apie tai ir tokios minties neatsisakau. Baigiau psichologiją, ekonomikos kursus, kino vadybą, esu pakeitusi nemažai sričių. Daug metų dirbau žurnaliste, konsultavau kaip psichologė, išmėginau jėgas reklamos agentūrose, televizijoje, teko prisidėti prie puikaus švietimo projekto „Renkuosi mokyti“. Man atrodo, svarbu daryti, kas tau patinka, nors yra daugybė kitų dalykų, kurie nulemia pasirinkimą. Noriu užsiimti prasminga veikla, negaliu švaistyti laiko visiškai bevertei kūrybai – nuo to mane pradeda tiesiog purtyti. Tačiau žinau, kad švietimas ir kultūra – dvi sritys, iš kurių nepabėgsiu. Ar šalia bus kinas? Matyt, visiškai iš jo pasitraukti būtų gaila: per daug visko pereita, pamatytos ne vien rožinės spalvos, bet ir sunkumai. Tad neaišku, išeidama daugiau gaučiau ar prarasčiau. Nes jau atėjo patirtis ir galiu mėgautis, kad kai kas pavyksta paprasčiau, ima sektis ne atsitiktinai, o dėl to, kad jau šį tą moku. Būtų gaila įdirbio. Be to, kinas – labai paveiki priemonė kalbant apie svarbius dalykus.

– O kai režisieriai sulaukia šlovės ir visos gėlės bei komplimentai tenka jiems, nesinori išlįsti iš už nugaros ir pasirodyti, kad irgi prie to filmo prisidėjote?

– Nemėgstu, jeigu reikia užlipti ant pakylos nusilenkti, nors neturiu jokios scenos baimės, man netgi patinka įvairiose konferencijose pristatinėti projektus. Ramu, kai kalbu apie darbą, ir žinau, ką reikia pasakyti, tačiau nemoku priimti komplimentų.

– Ko jus išmokė prodiuserės darbas?

– Atsakingai tvarkyti finansus su didžiuliais biudžetais (lietuviško vaidybinio filmo jis prasideda nuo 400 tūkstančių eurų, būna ir didesnių, ir mažesnių). Organizuoti darbą ir dirbti su šimtais žmonių. Valdyti projektą, užsitęsiantį 4–5 metus, suprasti žmones, su kuriais dirbi. Autorinis kinas ir iš prodiuserio pareikalauja estetinių, meninių pojūčių, tad tenka juos lavinti.

Darbas mane išmokė vertinti save adekvačiai ir sau tai pripažinti – kažkada buvo skaudu suprasti, kad tam tikrose srityse esu silpnesnė ir turiu samdyti profesionalų. Iki šiol prodiusavimas mane moko planuoti gyvenimą. Iš vienos pusės, esu pati sau šeimininkė, iš kitos – atsakau už visus filmo kūrimo procesus, tad turint tokią laisvę tenka išmokti disciplinos. Šioje profesijoje labai lengva paslysti, nes tai ir pramogų pasaulio dalis, gali užsikaifuoti nuo važinėjimo po festivalius ir bendravimo su daugybe žmonių. Šlovė, sėkmė gali labai greitai padaryti tave arogantišką, besimėgaujančią dėmesiu – mano manymu, tai irgi paslydimas. Šlovė – itin trapus dalykas. Vieną dieną kalbama apie tavo filmą, po savaitės – jau apie kitą. Ir viskas. Aš į prodiusavimą žiūriu kaip į juodą darbą. Neseniai iš patyrusio prodiuserio gavau gerą pamoką. Jis pasakė: „Turi suprasti, kad 90 proc. darbo vyksta biure – ne festivaliuose ir ne kino mugėse.“ Šios srities žmonės linkę būti malonūs, daug visko žadėti, gražiai kalbėti – turi mokėti atsirinkti.

– Neseniai buvo naujo jūsų prodiusuoto režisierės Linos Lužytės vaidybinio filmo „Amžinai kartu“ premjera. Kodėl ėmėtės šio projekto?

– Šio filmo stiprybė ta, kad jame daug moterų atpažins save, kai kas – savo mamą, kai kas – kokią pažįstamą. Man atrodo, svarbu kalbėti apie tikrus žmones. Visa Holivudo produkcija paremta tikėjimu, kad staiga įvyks stebuklas ir viskas bus nuostabu. Bet realiame gyvenime...

– ...stebuklų nevyksta?

– Vyksta. Tik kiekvienas mūsų reikšmingus savo biografijos faktus galėtų surašyti ant vieno popieriaus lapo. O gyvenimas – tai ne vien įvykiai, jis – kasdienybė. Ir jeigu ši tavęs nedžiugina, ką nors su tuo reikia daryti. Realybėje tapatinti save su filmų superherojais labai sunku.