Kino prodiuserė Živilė Gallego: „Ateis ta diena, kai lietuviški filmai nenusileis geriausiai Europos produkcijai“

Noras pasirodyti ekrane turbūt nesvetimas dažnam jaunam žmogui? Viena mergina sykį prisipažino: kai ji eidavo iš studentų miestelio pro Kino studiją, visada sulėtindavo žingsnį – bene pastebės ją koks nors režisierius ir pakvies filmuotis… 

Studentų miestelis ir Kino studija buvo netoli VGTU, kur mokiausi vadybos, tačiau tokių svajonių, kad kas nors pastebėtų ir pakviestų filmuotis, niekada nepuoselėjau. Baigusi bakalauro studijas, siekti magistro laipsnio išvykau į Paryžių – Leonardo da Vinčio universitete studijuodama Europos reikalų vadybą ir susidomėjau audiovizualinių menų industrija.

Viena yra NORĖTI daryti kiną Holivude ir visai kas kita – GALĖTI daryti kiną Lietuvoje. 

Be to, šis miestas mane tiesiog užkrėtė kino virusu: nesutikau, ko gero, nė vieno studento, kuris per vakarėlius, gurkšnodamas vyną, neturėtų, ką pasakyti apie vieną ar kitą naujausią kino juostą. Šiuo atžvilgiu jaučiausi šiek tiek atsilikusi, tad nutariau dažniau praverti kino salės duris. Aistrą kino menui stiprino ir kelių mėnesių stažuotė televizijoje „Canal +“, vėliau – darbas švedų žiniasklaidos kompanijos MTG, kuriai priklauso didžiulis televizijos kanalų tinklas, padalinyje Londone. Jau tuomet, dalyvaudama filmų mugėse ir bendraudama su filmų gamintojais, galutinai supratau, koks tikrasis mano pašaukimas.

Suvokiau, kad kinas yra aukščiau už kitas medijas, nes paprasčiausiai jas visas aprėpia. Tai ir vaizdas, ir garsas, ir net kvapas: jei filmas įtaigiai režisuotas, mes būtinai pajusime ir kvapą, ir skonį. Teatras man pernelyg efemeriškas: aktoriai suvaidino, ir daugiau to vakaro nebepakartosi, nes antrasis ar šimtasis tas pats spektaklis jau bus kitoks. O filmas liks toks, kokį atiduosi žiūrovų teismui, todėl jį kurdamas sukaupi visą atsakomybę ir skiri visas jėgas, nes kito dublio jau nebus. Kai grįžau į Lietuvą, supratau labai paprastą dalyką: čia šitiek talentingų aktorių, tik jie laisvai nekalba Vakarų Europos kalbomis ir neturi galimybių prasimušti.

Tiesa, šiandien jau pažįstu vieną aktorę, kuri su tėvais užaugo Venesueloje ir gali vaidindama kalbėti tiek lietuviškai, tiek ispaniškai. Taigi jai įsižiebė žalia šviesa. Greit sulauksime kartos, kuriai nebebus tokių barjerų. Kita vertus, įžvelgiau ir tuščią nišą – Lietuvoje nėra kino agentų, kurie sumaniai pardavinėtų mūsų aktorių talentą. Man jų gaila, kai Kanų kino festivalyje baugščiai žvalgosi aplinkui ir klausia manęs, su kuo čia kontaktą užmezgus. Vakaruose be profesionalių agentų kino artistai nedirba. 

Grįžusi į Lietuvą, buvai Algimanto Puipos juostos „Nuodėmės užkalbėjimas“ prodiuserė (kartu su Uljana Kim), vėliau įkūrei prodiuserių kompaniją „Fralita Films“, ėmeisi Audriaus Mickevičiaus filmo „2 indeliai jogurto“, Agnės Marcinkevičiūtės – „Šokis dykumoje“ (dokumentinis pasakojimas apie Jurgą Ivanauskaitę) ir daugybės kitų kūrinių. Pagaliau naujausias vaidybinis darbas su pastarąja režisiere – „Vardas tamsoje“. Negana to, laukiame tavo ir Paryžiuje gyvenančios režisierės Alantės Kavaitės filmo „Sangailė“ premjeros.   

Studijuodama Los Andžele šiek tiek mąsčiau apie galimybę pasilikti didelėje kino studijoje, tačiau kuo toliau, tuo labiau ilgėjausi Lietuvos – nostalgiją stiprino dar ir skirtingos laiko juostos, nes negalėjau kada panorėjusi susisiekti su artimaisiais. Pagalvojau: jei pradėsiu Jungtinėse Valstijose leisti šaknis, mano santykiai su gimtine labai aptrupės ir galiausiai nunyks. To tikrai nenorėjau.

Pagalvojau: jei pradėsiu Jungtinėse Valstijose leisti šaknis, mano santykiai su gimtine labai aptrupės ir galiausiai nunyks.

Kai esi Lietuvoje, buvimas Los Andžele, Holivude, prilygsta stebuklui, deja, realybėje taip nėra ir nereikėtų iš Amerikos kurti hiperbolizuoto mito. Taip, visas pasaulis važiuoja į Los Andželą: vieni už kitus gražesni, dailesni, protingesni, tačiau dirba padavėjais, plauna indus ir... jaučiasi esą rašytojai, aktoriai ar režisieriai, laukiantys savo šanso.

Tokia saviapgaulė neviliojo, nes laukti Godo, kuris neateis, atrodė absurdiška ir kvaila. Šiandien drąsiai galiu teigti, kad ne Amerika, o Lietuva yra neišnaudotų galimybių šalis: jei turėsi energijos, talento, Lietuvoje tikrai aptiksi neatrastą nišą, kur sužibėsi. Viena yra NORĖTI daryti kiną Holivude ir visai kas kita – GALĖTI daryti kiną Lietuvoje. Tarptautinėje kinematografo bendruomenėje yra nusistovėjęs visai kitoks bendravimas ir kitoks požiūris: kai tu gali ir darai ir kai tu tik nori daryti.

Visada iškyla dilema: ar būti maža žuvele dideliame okeane, ar turėti galimybę realizuoti savo idėjas siauroje rinkoje? Akivaizdu: jei tektų išsikelti į Prancūziją, reikėtų viską pradėti nuo nulio. Lietuvoje ir po šiai dienai darbui aukoju kone visus savaitgalius. Kai per filmo premjerą nuskamba daugiau nei trys dešimtys įmonių vardų, tai ir yra mano finansinių rėmėjų paieškos rezultatas.

Vienu metu dirbu su 4–5 filmais: vieno („Vardas tamsoje“) jau įvyko premjera, kitas („Sangailė“) dar montuojamas Paryžiuje, trečiam („Emilija“) ieškau scenarijaus konsultanto; taip pat darau viską, kad į šviesą prasiskverbtų jaunos režisierės Dalios Survilaitės būsima juosta „Bilietas į Paryžių“. 

Visą Valdo Puteikio interviu su Živile Gallego galite rasti gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.