„Sunku pasakyti, kaip senatvės tema mane surado, bet ji man pasirodė labai svarbi. Tai nebuvo komercinis išskaičiavimas, kad „ji bus gerai parduodama“. Man apskritai rūpi egzistenciniai klausimai: iš kur atėjome, kodėl čia esame ir kas bus po to. Šis filmas yra apie žmogaus santykį su laiku, ypač kai jo lieka nedaug“, – teigia režisierius Mantas VERBIEJUS (50), į kino teatrus neseniai išleidęs naujausią savo filmą „Smėlis tavo plaukuose“.
Užaugote Vilniuje. Koks jums tuo metu atrodė kino pasaulis?
Skurdokas: neseniai apie tai kalbėjomės su kursiokais ir dūsavome, kad mūsų karta tarsi atėjo į tuščią dykynę. Kino teatrai rodydavo Algimanto Puipos, Gyčio Lukšo juostas, bet tai būdavo pavieniai atvejai. Juokinga: studijuodami kino istoriją kalbėdavome apie prancūzų „Naująją bangą“, italų neorealizmą, Jeaną-Lucą Godard’ą, Vittorio De Sicos „Dviračių vagis“ – bet pamatyti tų filmų nebuvo kur. Tai tarsi mokytis važiuoti dviračiu jo neturint! Tiesa, su vyresniais kiemo draugais nueidavome į „Ozo“ kino salę, kur kabodavo ranka piešti plakatai ir rodydavo klasiką – Michelangelo Antonioni, Federico Fellini. Žiemą tai būdavo geras plotas: nusiperki pigaus vyno, sėdi paskutinėje eilėje ir žiūri šedevrus. Tie vakarai ledinėje kino salėje, šildantis rašalu ir stebint klasiką, paliko neišdildomą įspūdį.
Tokį neišdildomą, kad pats panorote būti režisieriumi?
Ketinau tapti aktoriumi, tik neįstojau – iškritau trečiame ture, atrodė, kad gyvenimas sugriuvo. Bet po metų rinko būsimus režisierius – ir pamaniau, kad būtų įdomu. Kine žmogus privalai būti išradingas. Pamenu, dėstytojas Henrikas Šablevičius iš kažkur gavo šešiolikos milimetrų „Fuji“ kino juostą ir pareiškė: „Yra tik juosta, be garso, tad kurkite atmosferinius filmus.“