Kino teatras „Pasaka“ pradeda pokalbių ciklą „Kava ir kinas“
Kino teatras „Pasaka“ ir prancūziška kava „L‘OR“ pradeda pokalbių ciklą „Kava ir kinas“. Prieš 16 metų Džimas Džarmušas sukūrė „Kavą ir cigaretes“. Filmą, kuris susidėjo iš 11, regis, niekuo nesusijusių pokalbių. Visi jie vyko prie stalo, kuriame dominavo du objektai – kava ir cigaretės. Nors pokalbiai buvo niekuo nesusiję tarpusavyje, vis dėlto, tai buvo kinas tikrąja to žodžio prasme.
Šiame cikle bus kalbama su žmonėmis, kuriems kinas – šiek tiek daugiau nei laisvalaikio pramoga. Pokalbių seriją pradėjo lietuvių režisierė Marija Kavtaradzė, kurios filmas „Išgyventi vasarą“ ką tik pasirodė Lietuvos kino teatruose.
Pokalbyje, kurį moderavo žurnalistas, kino režisierius Karolis Kaupinis, Marija Kavtaradzė dalijosi mintimis apie savo naujausią filmą, palietusį sudėtingą ir vs dar tabu laikomą psichinės sveikatos temą.
Režisierė neslėpė, jog labai jaudinosi pristatydama filmą Lietuvos publikai. „Tikrai džiaugiuosi jo priėmimu, bet tu vis tiek žinai, kad filmą rodai saviems. Tu žinai, kad rodai žmonėms, kurie supranta kalbą, pažįsta Lietuvą, vaidinančius aktorius. Galbūt ir nusistatymų turi. Jie kritiškesni, ypač kalbai ir vaidybai“, – sako M. Kavtaradzė.
Paklausta, kaip jaučiasi kitų, savo kartos kuriančių žmonių, atžvilgiu ir ar jaučia konkurenciją, Marija papasakojo apie dar studijų metai susiformavusia stiprią bendruomenę. „Mes pradėjome savo kino klubą, kino festivalį, kuris tęsiasi iki šiol. Mes su kursiokais vieni kitiems padėdavome ir pasitardavome. Kažkiek sveikos konkurencijos buvo, kuri yra gerai. Norisi, kad draugams, kolegoms sektųsi, kurie irgi gali sakyti, kad konkurentai, nes iš tos pačios srities, bet džiaugsmas toks, lyg ten tavo pasiekimas“, – apie ryšį su kolegomis pasakoja M. Kavtaradzė.
Paklausta apie svarbiausias jos kūrybą vienijančias temas, Marija atskleidė, jog jos filmus jungianti ašis – žmogiško ryšio poreikis, vienatvė ir kylantis vidinis konfliktas dėl to ryšio stokos. Režisierė atskleidė, jog kurdama savo pirmąjį ilgametražį filmą galvojo ne apie žinią, kurią norėjo paskleisti visuomenei, bet apie jausmą ir viltį.