Antradienio vakarą Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame kino teatre „Pasaka“ įvyko filmo naujai restauruoto lietuvių kino klasikos, Arūno Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena“ premjera.
Paskutinė atostogų diena – 1964 m. Lietuvos kino studijoje režisieriaus sukurtas meninis filmas.
Po sukūrimo buvo uždraustas. Ekranuose vėl pradėtas rodyti, gavęs Lokarno tarptautinio kino festivalio žiuri specialųjį prizą. Kino teatruose šį filmą pažiūrėjo virš 5,8 mln. žiūrovų. Už Lietuvos ribų šio filmo pavadinimas buvo „Mergaitė ir aidas“
Tai filmas apie sąžiningą vaikų draugystę. Siužetas:
Vika paskutinę dieną vieši pas senelį žveją. Netrukus jos atsiimti turi atvažiuoti tėtis, o ji visai nenori išvažiuoti. Ryte senelis išplaukė į jūrą patikrinti tinklų, o Vika vaikštinėja pakrante ir kalba su savo draugais-uolomis. Svajinga mergaitė mėgo būti viena.
Pakrantėje esančio kaimelio berniūkščiai renka savo kompanijos vyriausiąjį. Vika pastebi, kad kompanijos vadas apgaudinėja draugus: pažymėtą krabą, kurį tariamai turi ištraukti iš jūros, jis paslepia tarp akmenų, o į jūrą numeta kitą krabą. Vika papasakoja apie apgavystę.
Čia pat, pakrantėje, Vika susipažįsta su Romu. Jis tik vienai dienai atvažiavęs prie jūros ir nieko nepažįsta. Vika jam papasakoja savo „paslaptį“ – ji turi unikalią aidų kolekciją. Neatlaikęs berniūkščių juokelių, Romas nepaduoda nuogai besimaudančiai Vikai rūbų. Už tai net berniūkščiai jį išvadina „seiliumi“. Siekdamas išsikovoti jų pasitikėjimą, Romas vedasi visą kompaniją link uolų ir išduoda tik ką sužinotą paslaptį apie Vikos aidų kolekciją. Bet aidas tyli. Atvažiavęs Vikos tėtis suranda nuo berniūkščių pykčio besislapstantį Romą, jiems abiem nepavyksta iššaukti aido.
Vika išgauna tėčio pažadą kitąmet čia vėl atvažiuoti. O Romas, bandydamas Vikai įrodyti, kad nėra bailys, audringoje jūroje suranda pažymėtąjį krabą, tačiau Vika neatleidžia išdavystės.
