Aktorė Natalija JANIČKINA (31) jau ne vienus metus gyvena tarp Lietuvos ir Kipro. Tiksliau būtų sakyti – Kipre, kur yra namai ir laukia mylimas vyras Peteris Leontiades (38). Po beveik dvejų draugystės metų jis dovanojo mylimajai sužadėtuvių žiedą.
Kada planuojate vestuves?
Kitą pavasarį, norėtųsi gegužės pirmąją – oficialią mūsų draugystės pradžios dieną. Ir, žinoma, Kipre – be didelės pompastikos, bet su draugais ir artimaisiais.
Kada Kipras atsirado jūsų gyvenime?
Dar studijų metais, vadinasi, prieš gerą dešimtmetį. Augau Šiauliuose, ten baigiau muzikos mokyklą, grojau pianinu, o dvyliktoje klasėje nusprendžiau stoti į Vilniuje – į aktorinį. Studijuojant trūko pinigų, todėl kolegei aktorei Ievai Andrejevaitei pasiūlius važiuoti į Kiprą kelis mėnesius padirbėti padavėjomis ar barmenėmis, aišku, sutikau. Tada trise pirmą kartą nuskridome. Bet Kipras – maža sala, o mūsų svajonės – didelės. Pamenu, kažkas iš pažįstamų kipriečių pasakė: jei kitais metais negrįšite, tai negrįšite niekada, bet jei antrą kartą atvyksite į Kiprą, sala įtrauks jus visam gyvenimui. Pasijuokėme, ir tiek. Nebepamenu, ar kitais metais grįžome visos, bet aš tikrai vėl atskridau padirbėti per vasarą. Ir taip antrus, trečius, ketvirtus metus... Kipras man tapo savotiška stotele, kol nuspręsiu, kur galutinai noriu apsistoti. Baigusi studijas filmavausi lietuviškuose serialuose bei filmuose ir vis skraidžiau į Kiprą. Dėl ten sutikto vyro vis ilgesniam laikui likdavau saloje. Santykiai truko šešerius metus, nors nebuvo labai laimingi. Nuolat blaškiausi, vis bandžiau suderinti, sulipdyti santykius Kipre ir karjerą Lietuvoje. Jei serialo filmavimai Lietuvoje būdavo numatyti keliems mėnesiams, prašydavau man sudėlioti darbus po kelias savaites – kad galėčiau parskristi į Kiprą. Ilgą laiką jaučiausi lyg užburtame rate besisukanti voverė. Dabar žinau, kad jei nesilipdo, nesiseka, nereikia per prievartą to daryti – vis tiek gerai nebus. Matyt, tai buvo mano mokykla, kurią turėjau pereiti, kad vėl išmokčiau matyti, girdėti ir mylėti save.
Kai išsiskyriau, jau buvau apsisprendusi visai grįžti į Lietuvą, bet Kipras manęs nebepaleido. O po pusmečio dovanojo tikrą meilę – prasidėjo mudviejų su Peteriu draugystė. Ji tapo pretekstu niekur nebebėgti.