„Valgyk, valgyk. Tau reikia. Nes jau, dievaži, net negražu tas tavo plonumas...“ – sako kolegė kraudama papildomą torto gabalą man į lėkštę. Nekenčiu tortų. Bet dar labiau nekenčiu tokių komentarų.
Kiekvieną kartą gundausi pasielgti analogiškai – stumtelėti kolegei lėkštę su perpus sumažintu torto gabalėliu ir ištarti: „Nevalgyk daugiau, tau negalima. Nes jau, dievaži, net negražu tas tavo storumas...“ Bet neišdrįstu, nes žinau – įsigyčiau priešę visam gyvenimui ir prisilipinčiau pagiežingos, piktos ir beširdės bobos etiketę.
Tai jau seniai tapo nerašyta taisykle. Atrodo, šaipytis iš liesų moterų ir merginų ne tik galima – net ir reikia, nes tokiu būdu užkertamas kelias plisti nesveiko kūno kultui, kompleksams ir valgymo sutrikimams. O štai elgtis atvirkščiai ir šaipytis iš nutukusių moterų šiukštu nevalia, nes tai yra diskriminacija. Be abejo, pasakysite jūs, svarbiausia – ne kas, o kaip pasakoma.
Bet pabandykime sudaryti lygiaverčių antonimų grandinę: stora – plona, riebi – liesa, nutukėlė – anorektikė, lašinių paltis – kaulų vyniotinis, karvė – džiūsna ir pan. Antonimai lyg ir lygiaverčiai, bet, oi, kaip nelygiai jie sveria! Todėl vienoje svarstyklių lėkštėje lieka liesos anorektiškos džiūsnos, o kita kažin kaip palengvėja ir ten atsiduria apvalainos, moteriškų formų damos.